Keistuolis

Pasakojama, kad viename nedideliame miestelyje gyvenęs žmogus. Keisto jo būta – niekada ir nė vienam atėjusiam pagalbos jis neatsisakė padėti.

Keistuolis prieš savo norą buvo miestelio įžymybė. Nuo ryto iki vėlaus vakaro prie jo kuklaus namelio būriuodavosi žmonės – vienam, žiūrėk, reikia patarimo, kitam – duonos kąsnio, trečiam – apavo arba drabužio… Keistuolis mylėjo žmones ir dalinosi su jais viskuo, ką turėjo.

Kartą, išgirdęs apie jo gerus darbus, į duris pasibeldė aukštas prakaulus vyriškis, vilkintis brangiu juodu kostiumu.

„Žmogaus, – tarė jis keistu, šaltu balsu, – turiu nesveiką širdį. Jeigu numirsiu – mano vaikai neteks vienintelio maitintojo… Tu – paskutinė viltis: prašau atiduoti man savąją širdį!..“

Atiduoti širdį… Krūptelėjo Keistuolis ir susimąstė. Ilgai galvojo. Paskui paprašė Nepažįstamąjį palaukti iki vakaro – norįs atsisveikinti su artimaisiais.

Gandas netruko pasklisti miestelyje. Būriai žmonių plūstelėjo prie Keistuolio trobos.

„Beprotybė! Visų juk neišgelbėsi!“ – piktinosi vieni. „To ir reikėjo tikėtis!“ – antrino kiti. „Be širdies jis nepratemps nė minutės!“ – autoritetingai pareiškė vietinis felčeris. O jis tai jau žinojo, ką sako.

„Gali pasiimti mano širdį“ – galiausiia tarė Nepažįstamajam Keistuolis.

Nuo to laiko nemažai vandens nutekėjo. Pasikeitė pats miestelis. Išmirė to įvykio liudininkai. Užaugo nauja karta. O Keistuolis, sako, ir šiandien tebegyvena, ir padeda patekusiems į vargą. Juk tas, kuris dėl kitų atiduoda save, pats tampa nemirtingas.

Komentuoti

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: