Atsiskyrėlis

Jis gyveno anapus upelio, pačiame kaimo pakraštyje. Sena sodyba, kurią, pasak vienų, jis pirko, anot kitų – paveldėjo, skendėjo medžių žalumoje. Medžių buvo tiek daug, jog iš tolo nesimatė paties namo – vien tik baltas stogas, viršum kurio kartais pasirodydavo mėlynų dūmų stulpas, liudijantis, jog čia kažkas gyvena.

Sodybą juosė alyvomis ir jazminais apaugusi, sukrypusi pinta tvora su daugybe spragų bei sunkiais metaliniais vartais, visiškai nesiderinančiais prie aplinkos. Nežinia kas ir kodėl juos pastatė, tačiau paslaptingosios sodybos šeimininkas tų vartų niekada nedarinėjo – dieną ir naktį jie buvo atlapi – tarytum kvietė užeiti kiekvieną.

Niekas kaime gerai nežinojo nei to žmogaus praeities, nei kuo jis gyvena dabar. Buvo kalbama, kad čia jis atvyko prieš porą dešimtmečių. Kas privertė atsikelti į tokį užkampį – liko mįslė. Žmogus neturėjo draugų, nors nepasakyčiau, kad jis buvo blogo būdo, greičiau jau atvirkščiai. Matyt, ir šiuo atveju veikė ta paslaptis, kai žmonės, atrodo, be jokios regimos priežasties į padanges iškelia vieną ir atstumia kitą savo bendrapilietį. Nors tas ir nebėgo nuo žmonių, tačiau ilgainiui jam prigijo Atsiskyrėlio pravardė.

Pikti liežuviai kalbėjo, kad Atsiskyrėlis gavo didžiulį palikimą, bet dėl neišpasakyto šykštumo marina save badu. Vargu ar tai buvo tiesa. Šis keistokas, kiek gunktelėjęs, iš pažiūros septintą dešimtį pradėjęs vyriškis nebuvo panašus į šykštuolį. Mums, berniūkščiams, jis dažnai sutikęs duodavo tai ledinuką, tai džiovintų obuolių saują. Atsiskyrėlis neatsisakydavo padėti kaimynams: žiūrėk, čia paruošė malkų žiemai senajai Mortai, čia nupjovė paupius ar atolą kitam. Labai retai jis paimdavo užmokestį, ypač jei matydavo, jog šeima sunkiai verčiasi. Kartais už darbą Atsiskyrėlis  gaudavo kiaušinių, lašinių gabalėlį ar stiklainį pieno. Visgi reikėtų paminėti, jog dažniausiai kaimynai jį prisimindavo tik tada, kai prireikdavo papildomų rankų ūkio darbuose – kitu metu žmonės jokaip ir nepastebėdavo.

Niekas jo negirdėjo šnekant nepadoriai ar keikiantis. Atsiskyrėlis kalbėdavo nedaug, o dar mažiau – apie save. Niekas nematė jo įkaušusio, nors dauguma mūsų kaime nespjaudavo į taurelę ir mėgo visokius susiėjimus. Neretai vasaros vakarais kaimynai susirinkdavo pasikalbėti, pasibičiuliauti. Žiūrėk, viena kaimynė atsinešė ką tik iškeptos ruginės duonos kepalėlį, kitas dešros grandį nuo aukšto nukabino, trečias alaus padarė… Ir iki išnakčių nenutyla kalbos, o kartais, būdavo, ir daina pasigirsta…

Pamenu, vieną kartą šitaip kaimynams besišnekučiuojant, grįžta namo Atsiskyrėlis, dalgiu ant peties nešinas – baigė pjauti vienarankiui Aloyzui ganyklą. Kažkuris iš suaugusiųjų pasiuntė mus, vaikus, jo pakviesti. Nujausdami kažką nekasdieniško, apspitę darniu būreliu atlydėjome Atsiskyrėlį prie gerokai įsilinksminusios kompanijos. Pakabinęs dalgį ant obels šakos, jis prisėdo šalia kaimynų. O čia jau kažkas stiklinę su alučiu tiesia. Nurijęs kelis gurkšnius – parodęs savo gerą valią – stiklinę atsargiai pastatė ant stalo. Daugiau niekas ir nebesiūlė, nes visi puikiai žinojo: jeigu Atsiskyrėlis ką nusprendė – niekas jo neprivers pasielgti kitaip. Raginamas Atsiskyrėlis kaltai žiūrėdavo į kaimynus, tačiau savo nusistatymo niekados nekeisdavo.

Ir tąsyk šneka nelabai rišosi. Susirinkusieji buvo labiau linkę kalbėtis apie reikalus, nuveiktus darbus. Gyrėsi vaikais ir anūkais. Dalinosi jaunystės atsiminimais, tikrais ir prasimanytais meilės nuotykiais. Atsiskyrėlis gi kalbėjo mažai, o jeigu ir prabildavo, jo kalbos mums buvo mažai suprantamos, daugiausia sukosi apie gyvenimo prasmę, apie žmogaus pašaukimą, apie gėrį ir blogį. Ir tą vakarą niekas jam nei pritarė, nei prieštaravo. Nepalaikomas pokalbis galiausiai virto vieno žmogaus monologu, kol visai nutrūko.

Tada, stojus nejaukiai tylai, pakilo dėdė Vacys ir nuėjęs iš namų atnešė akordeoną. Kaime buvo keletas muzikantų, tačiau nė vienas neprilygo Atsiskyrėliui. Mes, vaikai, susidomėję iš tolo stebėjome, kaip vikriai bėgioja pirštai baltais ir juodais klavišais. Mus tiesiog traukte traukė Atsiskyrėlio grojimas ir mielai būtume priėję arčiau, bet, pagal nerašytas taisykles, vaikai bendraudavo savo būryje. Eiti ir lįsti į akis suaugusiems būtų buvę labai nemandagu ir, žinoma, po to lauktų pelnyta tėvų bausmė. Tokios griežtos kaimo taisyklės.

O viena melodija keitė kitą. Dauguma jų buvo kažkokios skausmingai artimos, nenusakomos, lyg kalbėtų apie tai, ko žmogus negali suvokti, lyg stengtųsi priminti kažką be galo svarbaus. Vis atrodė: tuoj nukris sąmonę dengianti marška ir tuomet bus galima prisiliesti prie kažko paslaptingo, protu nesuvokiamo, nepasiekiamo, amžino…

Akordeonas raudojo ir skundėsi. Kitas, alučio padauginęs, žiūrėk, jau ir ašarėlę braukia. O Atsiskyrėliui paliovus groti, tyla pasidarė dar nejaukesnė. Tada jis sutrikęs apžvelgė susirinkusiųjų veidus, neskubėdamas padėjo akordeoną ir, palinkėjęs labos nakties, išėjo. Greitai jo vienišas siluetas nutolo ir išnyko nuo upelio kylančiame rūke. Linksmybių kaip nebuvę. Nešnekūs, teisindamiesi rytojaus dieną laukiančiais darbais, vienas po kito ėmė skirstytis ir likusieji.

Gyvenimas tekėjo savo vaga. Kaimynas „ne kaip visi“ ir toliau žadino mūsų vaizduotę. O proga pamatyti jo namus pasitaikė gana netikėtai.

Atsiskyrėlis, ko gero, vienintelis iš kaimo vyrų, kiekvieną sekmadienį eidavo į miestelio bažnyčią. Būdavo, sutinka grįžtant Atsiskyrėlį koks kaimo aštrialiežuvis ir klausia: „Tai ką, kaimyne, matyt vakar besidarbuodamas pas Jonienę labai nusidėjai, jeigu šiandien iš pat ryto lėkei išpažinties?“ – „Visi mes nusidedame“, – mandagiai atsakydavo Atsiskyrėlis, tačiau niekada nesiteisindavo ir nesileisdavo į tokias kalbas. Jis nepyko ir labai atlaidžiai žiūrėjo į žmonių silpnybes.

Vieną sekmadienio rytą atsikėliau anksčiau, nei paprastai, ir pamačiau žingsniuojantį Atsiskyrėlį  keliuku, miestelio link. Planas subrendo beregint. Negaišdamas basomis nubėgau pas netoliese gyvenantį kaimynų berniuką. Prikalbinti draugą nebuvo jokio vargo, ir štai jau dviese pasukome per pievas link Atsiskyrėlio sodybos. Nesunkai įveikę palaikę sodo tvorą, ėmėme purtyti šakas ir, eidami nuo obels prie obels, svaidėme prakąstus obuolius į čia pat augančius serbentų krūmus. Kiekvienas mūsų amžiaus vaikas pasakytų, jog patys skaniausi – tai kaimyno obuoliai, nepriklausomai nuo to, kiek jų pats turėtumei namuose. Paskui, prisikimšę į užančius auksaspalvių vaisių, pasukome prie trobos, kurioje gyveno paslaptingasis kaimynas. Užeiti vidun neužteko drąsos, nors durys tebuvo uždarytos mediniu kaišteliu. Ne ką įžiūrėjome pro langą: stalas, ant jo apvarvėjusi žvakė ir kažkokia stora knyga. Kėdės, lova, virš kurios kabėjo Nukryžiotasis; lentyna su indais, o kampe – didelė juoda skrynia.

– Anąsyk tėvas sakė, jog Atsiskyrėlis laiko joje visokias brangenybes, – paaiškino mano draugas.

Netrukus pasukome link namų. Ir atsitik taip, kad, vos išlindę pro tvorą, kaktomušomis susidūrėme su našle Joniene, visame kaime garsėjusia savo palaidu liežuviu! Nežinia, kas tąkart ją atnešė prie Atsiskyrėlio sodybos. Mus pamačiusi, ji ėmė rėkti ir plūstis. Kliuvo ir tėvams, ir mokyklai, ir valdžiai, užauginusiems tokius vagis ir veltėdžius, kokie buvome mudu su  draugužiu. Skuosdami kaip pabaidyti kiškiai, barstėme prisivogtus obuolius ir nė nedrįsome atsigręžti. Gaudydami kvapą sustojome tik prie namų.

– Gal  neatpažino? – paklausė draugas. – Juk galėjo kas ir iš kito kaimo ten ateiti?

– Gal… – atsakiau, pats mažai tuo tikėdamas.

– Tau gerai: tavo tėvas miręs. Jei sužinos manasis – bus ne kas. Motina… žinai, ji neskaudžiai muša, – garsiai svarstė draugas.

– Gal ir nesužinos, – pasakiau labiau norėdamas padrąsinti save. – Grįžęs pasimelsiu, kad nesužinotų. Kartais tai padeda, o kartais – ne…

– Ir aš melsiuosi, – pažadėjo draugelis, – blogiau juk nebus?..

Tuščiai vyliausi, kad Jonienė mūsų nepažino. Jau iki pietų kaime turbūt nebeliko namų, kurių ji nebūtų aplankiusi, pasakodama apie šio ryto nuotykį.

Vakarop grįžo motina.

– Renkis, – tarė ji rūškanu veidu, – kelnės ir švarūs baltiniai ant lovos.

Pajutau, kaip žnybtelėjo krūtinėje.

– Eisime į svečius, mama? – paklausiau nujausdamas kažką negero.

– Eisime atsiprašyti kaimyno, – nesileido į kalbas motina, – ir paskubėk. Argi šito aš tave mokau, begėdi?..

Jau geriau ji mane būtų išpėrusi!

Rengiausi lėtai, veltui tikėdamasis, jog įvyks stebuklas ir motina apsigalvos, arba Atsiskyrėlis bus kur išėjęs, arba paprasčiausiai atsiguls anksčiau miegoti… O gal jis šiandien miestelyje nusipirko didžiulį piktą šunį (dieną girdėjau lojimą), ir mes net neprisiartinsime prie tos nelemtos sodybos?

Visgi negalėjau rengtis visą likusį gyvenimą. Patraukėme pažįstamu takeliu per ganyklas. Motina tvirtai laikė mane už rankos. Atrodė, kad žengiame per greitai: labai jau norėjosi, kad šita kelionė tęstųsi amžinai. Neužilgo pasivijome priešais mus ėjusią žmogystą, kuri atrodė taip pavargusi, kad vos vilko kojas. Tai būta mano bičiulio.

– Sveikas, – pasisveikino motina, – tai kur išsiruošei?

– Tėvai išvarė… Sakė nepareiti, kol neat… at… siprašysiu At… At… Atsiskyrėlio, – pasikūkčiodamas paaiškino tas.

– Vogti baisu nebuvo, o atsakyti už savo darbus – nenorite? – paklausė motina.

Toliau ėjome tylėdami, liūdnesni už laidotuvių procesiją.

Priėję sodybą, pasukome pro metalinius vartus. Kieme Atsiskyrėlis pasilenkęs kažką dirbo.

– Padėk Dieve! – pasilabino motina. – Na štai, atvedžiau abu prasikaltėlius…

– A, tai judu šįryt lankėtės mano sode? – šypsodamasis paklausė Atsiskyrėlis.

Stovėjau nuleidęs galvą, ir jei tik būčiau žinojęs kaip, mielai būčiau prasmegęs skradžiai žemėn.

– Atsiprašyk dėdės, – paliepė motina.

Paskui, sunkiai rinkdamas žodžius, atsiprašė mano draugas ir čia pat, nebesivaldydami, vienas po kito pradėjome bliauti.

– Na, nereikia taip raudoti, – apkalbinęs ramino mus Atsiskyrėlis. – Aš senas… Beveik viską jau pamiršau. O kitą kartą, jei panorėsite obuolių, ateikite su krepšeliais – galėsite neštis, kiek tik pageidausite. Kiek čia man tereikia…

– Ką tu, kaimyne, – atsiliepė motina, – pilna namuose tų obuolių! Juk nėra alkanas. Išdykumas vaiko ir tiek. Sykį dovanosi, kitą, ir, kaip žmonės sako, – nuo adatos prie arklio.

– Teisingai kalbi, kaimyne: prie ko jaunas įpras, tą ir pasenęs ras. Vaikus reikia drausminti ir mokyti…

Jiedu ilgai kalbėjosi. Paskui atsisveikindama motina pati dar sykį jo atsiprašė. Atsiskyrėlis, liepęs truputį lukterėti, užėjo į trobą. Pro atviras duris mačiau, kaip jis pakėlė juodos skrynios dangtį ir kažką iš ten paėmė.

– Ar mokate skaityti? – sugrįžęs paklausė.

– Mokame. Aš jau į trečią klasę einu! – atkutęs pasigyrė mano draugelis.

– Tuomet paimkite.

Atsiskyrėlis ištiesė knygą. „Naujasis Testamentas“ – perskaičiau ant viršelio.

– Skaitykite, vaikai, tą knygą nuolat. Išmokite ją atmintinai, – tarė jis. – Čia surinkta gyvenimo išmintis. Ši knyga daro žmones geresnius.

Atsiskyrėlio akyse vėl pasirodė graudoka šypsena, kurią aš pastebėjau dar aną vakarą.

Grįžęs skubiai atsiverčiau dovanotą knygą. Taip knietėjo sužinoti tas paslaptis! Deja, perskaitęs keletą puslapių, nusivyliau: nieko tokio ten neradau. Dar daugiau, negalėjau suprasti, ką skaitau. Puslapiai buvo primarginti spalvotu pieštuku. „Gal Atsiskyrėlis pajuokavo?“, – pagalvojau, o paskui knygą kažkur padėjau ir pamiršau.

Praėjo keletas metų. Atsiskyrėlis išėjo iš mūsų kaimo taip pat paslaptingai, kaip ir gyveno.

Kartą kažkam prireikė pagalbos lopant prakiurusį stogą, tačiau nuėjęs Atsiskyrėlio nerado. Namuose buvo tvarkingai sudėti daiktai, durys paliktos atviros, tik paties šeimininko nesimatė. Neatsirado ir po savaitės, po mėnesio… Vieni kalbėjo, kad jis sugrįžo ten, iš kur atvažiavęs. Kiti girdėjo, neva pamiškėje uogautojos radusios kažkieno apirusį kūną. Jonienė dievagojosi, savo akimis mačiusi, kad tas vilkėjęs Atsiskyrėlio drabužiais, tačiau niekas per daug ja netikėjo. Paskui atvažiavo policija. Pusę dienos vaikščiojo, kažką fotografavo, matavo ir užsirašinėjo. Pasikvietė kelis kaimynus, klausinėjo juos apie Atsiskyrėlį, bet tie nedaug ką galėjo papasakoti…

Tą kartą parėjęs iš mokyklos ir iš kaimynų berniukų sužinojęs paskutines naujienas, ilgai sėdėjau ir mąsčiau. Po to, vidinio balso skatinamas, puoliau ieškoti kažkada Atsiskyrėlio dovanotos Išminties Knygos. Radau ją po lova. Skubėdamas ėmiau valyti dulkes. Netikėtai knyga išsprūdo iš rankų ir nukritusi atsivertė pati. Pakėlęs ją nuo grindų, pamačiau keletą raudonu pieštuku pabrauktų eilučių: „Tik pažvelkite, broliai, – perskaičiau, – kokie gi jūs, pašauktieji esate? Žmonių akimis žiūrint, nedaug tarp jūsų tėra išmintingų, nedaug galingų, nedaug kilmingų. Bet Dievas pasirinko, kas pasauliui kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus“. Tai buvo eilutės iš Pirmojo laiško korintiečiams, tačiau aiškiau dėl to nepasidarė.

Prie Atsiskyrėlio namų būriavosi žmonės. Kaimynai suėję aptarinėjo paskutinio meto įvykius bei gandus. Tuo tarpu, užantspaudavę namo duris, keli policininkai įsiręžę bandė uždaryti masyvius geležinius sodybos vartus. Surūdiję vyriai nenorėjo pasiduoti. Geržgdesys vėrė kiaurai. Tą baisų šauksmą girdėjo kiekvienas kaimo gyventojas: kas tuo metu grįžo iš miestelio, kas šėrė savo gyvulius, kas triūsė darže ar virė valgį.  Žmonės keistai gūžėsi, gręžėsi šalin. Jie stengėsi nežiūrėti vienas kitam į akis. Atrodė, jie nori kažkur bėgti, bet nevaliojo. Ką tuo metu jie išgirdo? Pagalbos šauksmą? Priekaištą? Kaltinimą? O gal trumpam jiems atsivėrė iki tol dar nepatirtos Būties paslaptys? Gal toji Knygos Dvasia tąkart prisilietė prie jų surambėjusių širdžių?

Pagaliau vartai su kurtinančiu žvangesiu užsidarė. Ir man pasirodė, kad kaime suskambo varpas. Ką  jis norėjo pažadinti? Kieno pradžią ar pabaigą skelbė? – To aš nežinojau. Viena buvo aišku: daug ilgų žiemų bei vasarų šitie vartai stovėjo atviri ir visą tą laiką kažko laukė.

1999 m.

Komentuoti

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: