Dovana

Miegas neėmė. Jis žvilgtelėjo į laikrodį – artinosi pusiaunaktis. Dvasia blaškėsi gainiojama skaudžių prisiminimų. Žmogus jautėsi kaip didžiulėje perpildytoje stotyje pasimetęs šunytis: kažkam keliąs pasigailėjimą, kažkam – vienos minutės norą paglostyti, tačiau visiems, be išimties, visiems, jis buvo nereikalingas.

„Viešpatie, – pagalvojo Žmogus, – ar bent yra pasaulyje tai, ko aš ieškau ir mirtinai ilgiuosi? Ar besurasiu per man atriektą vieną kitą dešimtį metų? Daugiau