Kompozitorius

Sekmadienio rytą išsiruošiau į kitoje miesto pusėje esančią bažnytėlę. Ilgokai laukiau miesto autobuso, kurie šventadieniais važinėja kur kas rečiau, nei prastą dieną. O jau kitoje stotelėje įlipo ne pirmos jaunystės vyriškis su savo metų moterimi, kuri, greičiausiai, buvo jo žmona. Toji nupėdino į autobuso priekį. Vyriškis gi prisėdo čia pat, šalia savęs ant praėjimo numetęs didelį krepšį. Eidamas pažymėti talonėlio, it briedis per išvartą, liuoktelėjau per tą dirbtinę kliūtį.

– Vikriai tu, – lyg tarp kitko pastebėjo tas pusamžis vyras.

– Romualdas, Gytarių Reindžeris, – prisistačiau, savo povyza parodydamas, jog man šokinėti per kliūtis – įprasčiausias dalykas.

– Mane gali vadinti… Kompozitoriumi, – netikėtai ištarė žmogus. Jis tai pasakė ramiai, įsitikinęs, ir be šešėlio ironijos. Daugiau