„Pataikė“

Gal prieš 20 metų mūsų vyresnioji dukrelė ėjo Pirmosios Komunijos. Po Šv. Mišių išėjome su ja į šventorių, o čia – daugybė žmonių, perkančių ir prekiaujančių: saldainiais, šventųjų paveikslėliais, rožančiais, knygomis, žvakėmis ir kt. Dukra išsirinko kelis jai patikusius paveikslėlius ir atrodė labai laiminga.

VAIKYSTĖS PAVEIKSLĖLIS

 

Jis ėjo vakarėjančiomis gatvėmis. Gruodį, žinia, tiek čia tėra tos dienos; nespėjai atsikelti, apsižvalgyti – jau ir vakaras, juolab, kad kelinta para be paliovos lijo. „Nebėra žiemų nei vasarų, – pagalvojo jis. – Tokiu oru tik sėdėti šiltame kambary ir gerti karštą arbatą. Karštą čiobrelių arbatą su liepų medumi – tokią pat, kaip vaikystėje“. Tačiau  nei garuojanti arbata, nei šiltas kambarys jo šį vakarą nelaukė, ir žmogus tą gerai žinojo. Čia buvo tik graži svajonė, maloni saviapgaulė: jis jau spėjo pamiršti, kas yra karštas maistas, baltai paklota lova, namų jaukumas. Neverta viso to ir prisiminti.

Žmogus žengė per telkšančius vandens klanus, tarsi jų nematydamas ir nesisaugodamas. Kaip kontrastas pilkam ir vėjuotam vakarui bei jo permirkusiems batams, aplink švietė namų langai, margomis ugnelėmis mirgėjo parduotuvių vitrinose išstatytos kalėdinės eglutės.

Gatvėse dar buvo pilna žmonių, nešančių įvairiaspalvius pirkinius, skubančių pasveikinti artimuosius. Visur jautėsi  šventės alsavimas, tačiau jam tai buvo tik dar viena diena, kurią kažkaip reikėjo nugyventi.

Durys į vasarą

Mintys ant Naujųjų gyvenimo metų slenksčio

Amerikiečių rašytojas fantastas A. Heinleinas romane „Durys į vasarą“  pasakoja apie inžinieriaus išradėjo katiniuką Pitą, kuris su juo gyveno dideliame name su vienuolika laukujų durų.

Gyvenimo nebuvusio legenda

Pavargo kūnas

Po dienos,

Į gilią

Laiko upę

Mintys brenda…

Gal dvyliktą

Gegutė iškukuos

Gyvenimo nebuvusio

Legendą.

Anapusybė – už „gastronomo“ durų

Turbūt dažnas iš mūsų vaikystėje ir paauglystėje mėgome klausytis kitų pasakojamų šiurpių bei paslaptingų istorijų ir stengdavomės pakelti aukščiau kojas, kad nepačiuptų po lova besislepiąs monstras. Tačiau užtenka vieną kurį vakarą „pereiti“ televizijos kanalais, kad suprastumei: daug, oi, daug kas šiuo požiūriu taip ir neišaugo iš vaiko pasaulėjautos.

   Įdomiau, kodėl  primityvūs šamanų triukai sulaukia tokio atgarsio? Kodėl žmonės taip lengvai praryja visokių ekstrasensų, šamanų, būrėjų bei ateities spėjikų brukamą jauką? Atrodytų, ne viduramžiais gyvename… Ir nors krikščionybė griežtai pasisako prieš bet kokį ateities spėjimą, horoskopus, dvasių iškvietimą ar burtininkavimą, dažno šamano atributas yra kryžius, šventųjų atvaizdai ir pan. Sudaromas klaidingas įspūdis, kad, neva, visa tai daroma su dangaus palaiminimu…

Viešpats mane sukūrė gyvenimui

Tyrimai

Nežinau net kada manyje susiformavo įsitikinimas, jog atsiduoti Dievo valiai beveik neišvengiamai reiškia nelaimes ir sunkius išbandymus, kuriais Dievas bandys mane padaryti „šventesnį“. Ir kaip dažnas žmogus, šito visai netroškau. Taip, kalbėdamas Viešpaties maldą tardavau „Teesie tavo valia“, bet vis kažkaip tų žodžių neišskirdamas ir nesureikšmindamas… Mechaniškai.    Tačiau nelaimė atėjo tada, kai jos visai nelaukiau. Menu, tą gražų rugsėjo rytą lankiausi pas šeimos gydytoją. Baigiant vizitą toji pasiūlė atlikti tyrimą dėl prostatos vėžio. Girdi, tau jau virš penkiasdešimt, o su amžiumi auga rizika susirgti. Yra vykdoma speciali programa šiai amžiaus grupei, todėl tyrimai nemokami…

2 metų senumo įrašas…

 

“Gandai apie mano mirtį buvo gerokai perdėti“ – šiais rašytojo M. Tveno žodžiais norėčiau pradėti savo nedidelį pasakojimą.

Nevyniosiu “žodžių į vatą“. 2012 m. rudenį buvo diagnozuotas prostatos vėžys. Po to sekė ilga radioterapija Vilniaus onkologikos institute, o po jos – 3 mėnesių laukimas. Galiausiai turėjo paaiškėti, kiek sėkmingas buvo gydymas?

Antradienį grįžau iš sostinės kaip ant sparnų: laikoma, jog ribinis rodiklis lygus 3, o atlikus manąjį kraujo PSA tyrimą, tas rodiklis buvo vos 0,2. Tagi šiuo metu esu netgi “sveikesnis už sveikus“, kas negali nedžiuginti ne tik manęs, bet ir artimųjų.

Žinoma, dai ilgai liksiu medikų įskaitoje, kad nebūtų recidyvų, o sekantis pasirodymas – po 6 mėnesių.
Šiandien noriu padėkoti visiems ir kiekvienam (-ai) mane visokeriopai palaikiusiems, visiems, kas už mane meldėsi, ramino, drąsino. Buvau nustebintas sužinojęs, kiek daug gerų žmonių aplink! Žinoma, ir pats prašiau Viešpatį bei Švč. Mergelę Mariją sveikatos, buvau nuvažiavęs į Šiluvą. Džiugu, kad Dangus išklausė mano ir jūsų maldas.

O kad nuoširdi malda gali labai daug, turbūt kiekvienas esame girdėję. Pavyzdžiui, sykį javų sėklos buvo apšvitintos milžiniška radiacijos doze: gyvybingos išliko tik tos, prie kurių buvo iš anksto pasimelsta… Beje, netoli lango turiu stiklainėlį su šlakeliu trijų metų senumo švęsto Velykų vandens – jis nė kiek negenda ir nežaliuoja…

Kai atliekant radioterapijos seansus mane kaskart paguldydavo ant “stalo“, sutelkęs dėmesį į pakabinamų lubų sandūroje susidariusį kryželį, mintyse kalbėdavau maldas “Tėve mūsų“. “Šventa Marija“, “Angele Sarge“… Gal todėl be didesnių nepatogumų “atlaikiau“ net 37 švitinimo jonizuojančiais spinduliais seansus, nors buvo kas skundėsi skausmais, kraujavimu ir t. t. nuėję maždaug tik pusę to kelio. Žinoma, ir ta ramybė, kurią gali duoti tik vienas Dievas – daro didžiulį teigiamą poveikį bet kokiam gydymui. Nes kaip ten pasakyta Šv. Rašte – “Veltui sargai saugo miesto vartus, jeigu Dievas nesaugo kartu su jais“.

O gyvenimas tęsiasi…
Dar sykį nuoširdžiai dėkoju visiems mane palaikiusiems ir te atlygina jums gerasis Viešpats!

Pastatysiu aš girioj namus

Pastatysiu aš

Girioj namus

Prie vingraus,

Prie bevardžio upokšnio,

Kur vanduo

Neregėtai skaidrus.

Ir simfonijas

Pušys kur ošia.

Mūsų siekiai

    

“Aš esu vynmedis, o jūs šakelės… Nuo Manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“.  Jn 15,5

O, tos viltys,

Tie norai! –

Man į tirpstantį sniegą

Panašūs:

Purvini vakare, 

Nors dar rytą atrodė

Jie gražūs.

Amžinas keleivis

 

Šilus nutaškė žemuogių raudonis.

Aš – amžinas keleivis – vis skubu.

Pro šalį slenka valandos ir žmonės,

Ir kelias ilgas, sumaištis dienų.