VAIKYSTĖS PAVEIKSLĖLIS

 

Jis ėjo vakarėjančiomis gatvėmis. Gruodį, žinia, tiek čia tėra tos dienos; nespėjai atsikelti, apsižvalgyti – jau ir vakaras, juolab, kad kelinta para be paliovos lijo. „Nebėra žiemų nei vasarų, – pagalvojo jis. – Tokiu oru tik sėdėti šiltame kambary ir gerti karštą arbatą. Karštą čiobrelių arbatą su liepų medumi – tokią pat, kaip vaikystėje“. Tačiau  nei garuojanti arbata, nei šiltas kambarys jo šį vakarą nelaukė, ir žmogus tą gerai žinojo. Čia buvo tik graži svajonė, maloni saviapgaulė: jis jau spėjo pamiršti, kas yra karštas maistas, baltai paklota lova, namų jaukumas. Neverta viso to ir prisiminti.

IMG_7181.JPGŽmogus žengė per telkšančius vandens klanus, tarsi jų nematydamas ir nesisaugodamas. Kaip kontrastas pilkam ir vėjuotam vakarui bei jo permirkusiems batams, aplink švietė namų langai, margomis ugnelėmis mirgėjo parduotuvių vitrinose išstatytos kalėdinės eglutės.

Gatvėse dar buvo pilna žmonių, nešančių įvairiaspalvius pirkinius, skubančių pasveikinti artimuosius. Visur jautėsi  šventės alsavimas, tačiau jam tai buvo tik dar viena diena, kurią kažkaip reikėjo nugyventi. Daugiau

Sūrio vagis

sūris   Mažyčiame bendrabučio kambarėlyje gyvenome keturiese: aš, žmona ir dvi mūsų mažametės dukros. Pasienis buvo nustatytas narveliais – laikėme per dvidešimt paukščių, daugiausia papūgų: nimfų, banguotųjų papūgėlių, rozelų, agapornių… Be to, su mumis gyveno juodmargis kaimo katinas, vadinams Pinkiu, bei Doris – kažkada priklydęs škotų aviganis.

Gyvenant su šitiek augintinių, vos ne kasdien nutikdavo kažkas įdomaus ir pamokančio. Vieną iš tokių istorijų ir noriu papasakoti. Daugiau

Materialistė

gulbė  Kovo pradžia. Paskutinis ledas. Ešeriukai ir nedidukės kuojos kibo kaip pašėlę, net ranka įskaudo betraukiant vieną žuvelę po kitos. Parvešiu namo, pakabinsiu palėpėje – turėsiu džiovintos žuvies.

Begaudydamas gerokai praalkau – nutariau padaryti pertraukėlę. Išsitraukęs iš namų atsivežtus sumuštinius, ėmiau  neskubėdamas užkandžiauti ir stebėti už puskilometrio pakrantėje susispietusias žvejų figūrėles: žinia, kiekvienas dabar skuba pasimėgauti paskutiniais poledinės žūklės malonumais…

Staiga už nugaros išgirdau kažką atšlepsint. Atsigręžęs už kelių žingsnių išvydau tikrų tikriausią gulbę. Kaip ji čia atsidūrė – galėjo papasakoti tik ji pati, bet nepanoro. Daugiau

Prabėgo šventės

etiudas

Prabėgo šventės, palikę mūsų atmintyje prisiminimus. Trumpai blykstelėjo viltis, kad ateinančiais metais tapsime truputį geresni, teisingesni, pakantesni… Blykstelėjo, kaip naujametinė raketa, paskleisdama juodame danguje ratilus spalvingų žiburėlių, ir vėl užgeso. Ir tamsa tapo dar tamsesnė. Ir sausio šaltis vėl skaudžiai suspaudė širdis. Tuomet, vis dar šypsodamiesi, mes gręžiame akis į šalį, nes jau išgirdome pirmuosius Likimo simfonijos taktus…

Daugiau

Smėlio pilys

pajūrisMačiau jūros pakrantėje žmogų, statantį smėlio pilis. Parkritęs ant kelių, jis pylė šlapią smėlį, suteikdamas jam neįprastas, fantastiškas formas. Daugiau

Siena

siena  Jis prisėdo ant parduotuvės laiptelių. Viršum durų geltonavo lentelė „Tarnybinis įėjimas“. Kieme burkavo balandžiai, lipte aplipę šiukšlių konteinerį. Saulė ir betikslis bastymasis atėmė jėgas. „Šitiek metų! – pagalvojo jis. – Šitiek metu!..”

Paskui jis pamatė šešėlį ir pakėlė galvą. Nešdamas didžiulę kartoninę dėžę, artėjo žmogus – matyt, parduotuvės darbininkas. Žmogus nesikėlė nuo tako, tik su viltimi pažvelgė į ateinantį, laukdamas, kol pastarasis kažką pasakys, bent jau išplūs, kam atsisėdo ne vietoje… Tačiau darbininkas, netaręs nė žodžio, vikriai prasmuko pro kitą durų pusę.

Tada jis atsikėlė ir neskubėdamas, su praeiviu srautu,  patraukė gatve, gerai nė pats nesuvokdamas, kur eina ir kodėl eina: taip daryti vertė vidinis instinktas: vaikščioti, kalbėtis su savimi, skaičiuoti pravažiuojančius automobilius… Tuomet jo iškamuota esybė galėdavo kiek atsikvėpti ir vėl atsirasdavo kažkas, panašus į šmėklišką viltį… Daugiau

Pasiuntinys

lapas

Mažasis esė

Neonas pjaustė pilkos lapkričio dienos šešėlius. Po kojomis telkšančiuose vandens klanuose matėsi veidai. Iškreipti lyg kreivuosiuose veidrodžiuose. Ėjau neskubėdamas, įsižiūrėdamas į kiekvieną balutę, lyg kažko laukdamas. Bet ko gi aš galėjau tikėtis? Juk ir tie reti praeiviai buvo nepasiekiami vidiniam žvilgsniui, likdami anapus suvokiamos tikrovės. Tos tikrovės, kurią aš pats susikūriau. Daugiau

Kelias, kurio ilgai ieškojau

Mažasis esė

Mūrinėje sienoje buvo nedidekeliaslės durys, bet neatmenu, kad pro jas būtų kas vaikščioję. Kartais priėjęs klausydavausi iš anapus sklindančių keistų garsų, kokių nebuvo mano pasaulyje, ir vėl žingsniuodavau ratu tarp keturių sienų, taip niekur ir nenueidamas. Tačiau, nors ir kęsdamas kai kuriuos nepatogumus, čia aš jaučiausi saugus ir šitaip gyvenau daugybę metų, kiek tik įstengiau save prisiminti. Daugiau

Maironius

Jis sėdėjo ant aukšto Dubysos upės kranto ir susimąstęs žvelgė į toli. Jam ant kelių gulėjo sąsiuvinis, o rankoje žmogus laikė plunksną.

– Kas toks būsi? – priėjęs paklausiau.
– Maironius aš… – tyliai ir kažkaip kaltai ištarė žmogus.
– Negali būti! – nustebau.
– Kodėl ne? Gali…
– O ką čia rašai?
– Eilėrašti. Paklausyk: “Už Raseinių ant Dubysos, teka saulė teka…“ Daugiau

Kompozitorius

Sekmadienio rytą išsiruošiau į kitoje miesto pusėje esančią bažnytėlę. Ilgokai laukiau miesto autobuso, kurie šventadieniais važinėja kur kas rečiau, nei prastą dieną. O jau kitoje stotelėje įlipo ne pirmos jaunystės vyriškis su savo metų moterimi, kuri, greičiausiai, buvo jo žmona. Toji nupėdino į autobuso priekį. Vyriškis gi prisėdo čia pat, šalia savęs ant praėjimo numetęs didelį krepšį. Eidamas pažymėti talonėlio, it briedis per išvartą, liuoktelėjau per tą dirbtinę kliūtį.

– Vikriai tu, – lyg tarp kitko pastebėjo tas pusamžis vyras.

– Romualdas, Gytarių Reindžeris, – prisistačiau, savo povyza parodydamas, jog man šokinėti per kliūtis – įprasčiausias dalykas.

– Mane gali vadinti… Kompozitoriumi, – netikėtai ištarė žmogus. Jis tai pasakė ramiai, įsitikinęs, ir be šešėlio ironijos. Daugiau

Previous Older Entries