Siena

siena  Jis prisėdo ant parduotuvės laiptelių. Viršum durų geltonavo lentelė „Tarnybinis įėjimas“. Kieme burkavo balandžiai, lipte aplipę šiukšlių konteinerį. Saulė ir betikslis bastymasis atėmė jėgas. „Šitiek metų! – pagalvojo jis. – Šitiek metu!..”

Paskui jis pamatė šešėlį ir pakėlė galvą. Nešdamas didžiulę kartoninę dėžę, artėjo žmogus – matyt, parduotuvės darbininkas. Žmogus nesikėlė nuo tako, tik su viltimi pažvelgė į ateinantį, laukdamas, kol pastarasis kažką pasakys, bent jau išplūs, kam atsisėdo ne vietoje… Tačiau darbininkas, netaręs nė žodžio, vikriai prasmuko pro kitą durų pusę.

Tada jis atsikėlė ir neskubėdamas, su praeiviu srautu,  patraukė gatve, gerai nė pats nesuvokdamas, kur eina ir kodėl eina: taip daryti vertė vidinis instinktas: vaikščioti, kalbėtis su savimi, skaičiuoti pravažiuojančius automobilius… Tuomet jo iškamuota esybė galėdavo kiek atsikvėpti ir vėl atsirasdavo kažkas, panašus į šmėklišką viltį… Daugiau