Žmogus ir kūrinija. Biblinis požiūris

“Dievas palaiminio juos, tardamas: “Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite jūros žuvims, ir padangių sparnuočiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams” (Pradžios 1, 28).

Cituoti Šventojo Rašto žodžiai parodo žmogaus vietą ir svarbą kūrinijoje: jis yra gyvosios ir negyvosios gamtos šeimininkas, turėjęs nuo pat pradžių išmintingai tvarkytis jam patikėtame pasaulyje.

IMG_4505 copy Tai jis sugalvojo vardus nesuskaičiuojamai daugybei gyvų būtybių: „Žmogus davė vardus visiems galvijams, visiems padangių paukščiams ir visiems laukiniams žvėrims” (Pradžios 2, 20).

„Viešpats Dievas užveisė sodą Edene, rytuose, ir ten įkurdino žmogų” (Pradžios 2, 8). Tačiau klaidinga būtų galvoti, kad žmogus ten tik vaikščiojo ir mėgavosi sultingais vaisiais bei paukščių giesmėmis. Biblijoje, Pradžios knygoje, parašyta: „Viešpats Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi” (Pr 2, 15). Taigi, nuo pat pradžių darbas buvo žmogaus priedermė, neatsiejama gyvenimo dalis. Ir tai puikiai susišaukia su indų rašytojo R. Tagorės mintimi, jog darbas yra gyvenimo druska, kuri ne tik saugo žmogų nuo sugedimo bet ir teikia gyvenimui skonį.

Ir bene svarbiausia žinia, kurią skaitantysis gali rasti jau pačiuose pirmuosiuose Biblijos puslapiuose yra ta, kad „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą… Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos” (Pr 1, 27). Taigi žmogus yra ne vien materiali, bet ir dvasinė būtybė, panaši į savo Kūrėją ir nuo pat pradžios turėjo būti Jo dešiniąją ranką – „vietininku” žemėje, rūpintis bei puoselėti jam patikėtą naują pasaulį. Čia pat galima įžvelgti ir hierarchją: Dievas – žmogus – kūrinija.

Neaišku kiek truko ši pirmapradė idilė, tačiau vienąkart žmogus pakėlė maištą prieš savo Kūrėją – atsikando uždrausto vaisiaus. Žinoma, tai tik alegorija, reiškianti, kad žmogus atmetė dieviškąjį gyvenimo modelį ir bendradarbiavimą su Kūrėju bei nutarė gyventi pagal savo ribotą supratimą. Visą tolesnę žmonijos istoriją būtų galima pavadinti bėgimu nuo Dievo. Taigi atsitiko taip, kaip parašyta Šventąjame Rašte: „Prakeikta žemė… Triūsu maitinsies iš jos visas savo gyvenimo dienas. Erškėčius ir usnis ji tau želdins, maitinsiesi laukų augalais. Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk dulkė esi ir į dulkę sugrįši!” (Pradžios 3, 17 – 19).

Karai, nelaimės, mirtis ir ligos, nusikaltimai, žmonių susvetimėjimas, netikrumas dėl ateities… tapo nuolatiniais žmonijos palydovais. Tačiau mes labiau linkę didžiuotis sukauptomis žiniomis, mokslo ir technikos progresu, tačiau savo vidumi, savo dvasia statistinis pilietis nedaug tenuėjo nuo Kaino, žmogaus, pakėlusio ranką prieš savo brolį…

Užteršta žemė, oras, vanduo – tarsi tapo įprastu mūsų dienų reiškiniu, neatsiejama dalimi. Reikėtų stebėtis nebent jeigu būtų kitaip. Gudrios programos, turinčios užtikrinti teršalų nepatekimą į aplinką, pasirodo arba nedaug, arba visiškai neefektyvios. O kenksmingų cheminių junginių mokslininkai aptinka dargi Antarktidos pingvinų kraujyje! O ką bekalbėti apie gyvenančius industrializuotuose kraštuose… Supanti kūrinija – tarsi didžiulis gyvas organizmas, sudarytas iš tampriai tarpusavyje susijusių grandžių, ir vienos tokios grandies pažeidimas gali nenuspėjamai atsiliepti kitoms. Kūrinija, kažkada buvęs tobulai sustyguotas instrumentas, dėl netoliaregiškos žmogaus ūkinės-pramoninės veiklos vis labiau ir labiau išsiderina.

Atrodytų, sovietinių mokslininkų utopijos pasukti didžiąsias upes nugrimzdo praeitin kartu su ta epocha, tačiau prieš kelis metus viename rusiškame interneto puslapyje vėl buvo rašoma apie šių dienų projektą nukreipti vieną iš Rusijos upių į Vidurinę Aziją… Ir jeigu kada nors ši mintis taps “kūnu”, kas ryžtųsi pasakyti, kokią įtaką tai turės aplinkai ir pačiam žmogui ilgalaikėje perspektyvoje?

rerqiem

Vyresnės kartos žmonės turbūt dar gerai prisimena sovietinį melioracijos karštligę, nutiesintas upių vagas ir padarytą didžiulę žalą ekologinei pusiausvyrai. Nusekusi, vaiduokliška Aralo jūra su rudyjančių laivų liekanomis – tinkamas paminklas gensekų epochai ir mūsų vartotojiškam požiūriui į gamtą.
Važiuodamas per kaimyninę Lenkiją visada atkreipiu dėmesį į daugybę čia gyvenančių gandrų, kurių lizdus gali pamatyti kuo ne prie kiekvienos sodybos. Daug jų varlinėja šalia užliejamų pievų, pakelėse, kur randa pakankamai sau maisto, dėka to, jog savo laiku šioje šalyje buvo išsaugotos natūralios tenykščių upių vagos ir melioracijos nesudarkyti gamtos lopinėliai.

Gamtoje vykstantys procesai negalėjo neatsiliepti žmogui. Šventajame Rašte kalbama apie fantastiškai ilgą patriarchų amžių. Štai Nojus nugyveno 950 metų! Skaitydami Senąjį Testamentą matome, kad jis gyveno aktyvų bei pilnavertį gyvenimą, o ne pragulėjo lovoje tuos ilgus šimtmečius kaip beviltiškai iškaršęs seneliukas. Aišku, Biblija nėra mokslinis traktatas, kai kurie jos pasakojimai turi simbolinę, alegorinę prasmę, bet aišku viena, kad tos tolimos epochos žmonių amžius ženkliai viršijo mūsų amžininkų gyvenimo trukmę. Galime klausti kodėl? Žinoma, čia turėtų kur galvas pasukti įvairių sričių specialistai. Tačiau akys “kliūva” už to, koks buvo tų žmonių maistas? O buvo jis išimtinai augalinis: „Štai daviau jums visus visoje žemėje sėklą teikiančius augalus ir visus medžius, vedančius vaisius su sėklomis; jie bus jums maistas” (Pradžios 1, 29). O jau po tvano, žmonėms leidžiama valgyti ir mėsą: „Kas juda ir gyva, bus jums maistui. Duodu juos visus jums, lygiai kaip daviau jums žaliuosius augalus. Tiktai mėsos su jos gyvybe, su krauju joje, nevalgysite” (Pradžios 9, 3 – 4).

Sunku pasakyti, ar tolesnį žmonių gyvenimo trukmės mažėjimą lėmė mitybos įpročių pasikeitimas (nors tokia išvada atrodo visai logiška), bet žmonės po tvano gyveno vis trumpiau. „Gyvename septynias dešimtis metų, o jei tvirtesni, tai gal ir visas aštuonias. Bet tų metų dauguma – tik triūsas ir vargas; jie greitai prabėga ir mes išskubame” (Psalmė 90, 10). „Mano dienos eiklesnės už bėgiką; jos prabėga ir neatneša man laimės”, – antrina skausmų vyras Jobas (Jobo 9, 25).

„Žmogaus dienos žemėje yra klastingos” – tokia mintis raudona gija eina per visą Šventąjį Raštą. Todėl laimingas yra tas, kuris naudoja jas taupiai ir išmintingai, atlikdamas jam Kūrėjo skirtą misiją – būti tikru bei rūpestingu šios žemės šeimininku. O visa kita – Dievo rankose.

Komentuoti

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: