Prisijaukino
Ilgesys mane
Lyg katę,
Dažnai aplanko
Vakaro metu
Ir ima pasakot,
Kur buvo
Ir ką matė,
O aš nuo jo
Pasprukti negaliu…
Ateina jis
Iš muzikos, romanų,
Iš kino filmų,
Kartais –
Iš tylos
Ir pamažu
Esybe tampa
Mano,
Užgrobęs vietą
Meilės nerastos.
Tas svečias klausia,
Ko, parašęs laišką,
Jį daugel metų
Stalčiuje laikau?
Ko už miglotą
Viltį,
Už neaiškią,
Brangiau mokėjau
Negu kad
Gavau?
Senas žaizdas
Jis rafinuotai
Liečia,
Primindamas
Vis man, ko neturiu…
Ir taip kasnakt
Mėnuliui vaiskiai
Šviečiant,
Klausaus lig ryto
Ilgesio šnekų.
2005 12 11
Alyvų kalnas 