Svečias

suolelis

Prisijaukino

Ilgesys mane

Lyg katę,

Dažnai aplanko

Vakaro metu

Ir ima pasakot,

Kur buvo

Ir ką matė,

O aš nuo jo

Pasprukti negaliu…

Ateina jis

Iš muzikos, romanų,

Iš kino filmų,

Kartais –

Iš tylos

Ir pamažu

Esybe tampa

Mano,

Užgrobęs vietą

Meilės nerastos.

Tas svečias klausia,

Ko, parašęs laišką,

Jį daugel metų

Stalčiuje laikau?

Ko už miglotą

Viltį,

Už neaiškią,

Brangiau mokėjau

Negu kad

Gavau?

Senas žaizdas

Jis rafinuotai

Liečia,

Primindamas

Vis man, ko neturiu…

Ir taip kasnakt

Mėnuliui vaiskiai

Šviečiant,

Klausaus lig ryto

Ilgesio šnekų.

2005 12 11

Komentuoti

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: