VAIKYSTĖS PAVEIKSLĖLIS

 

Jis ėjo vakarėjančiomis gatvėmis. Gruodį, žinia, tiek čia tėra tos dienos; nespėjai atsikelti, apsižvalgyti – jau ir vakaras, juolab, kad kelinta para be paliovos lijo. „Nebėra žiemų nei vasarų, – pagalvojo jis. – Tokiu oru tik sėdėti šiltame kambary ir gerti karštą arbatą. Karštą čiobrelių arbatą su liepų medumi – tokią pat, kaip vaikystėje“. Tačiau  nei garuojanti arbata, nei šiltas kambarys jo šį vakarą nelaukė, ir žmogus tą gerai žinojo. Čia buvo tik graži svajonė, maloni saviapgaulė: jis jau spėjo pamiršti, kas yra karštas maistas, baltai paklota lova, namų jaukumas. Neverta viso to ir prisiminti.

IMG_7181.JPGŽmogus žengė per telkšančius vandens klanus, tarsi jų nematydamas ir nesisaugodamas. Kaip kontrastas pilkam ir vėjuotam vakarui bei jo permirkusiems batams, aplink švietė namų langai, margomis ugnelėmis mirgėjo parduotuvių vitrinose išstatytos kalėdinės eglutės.

Gatvėse dar buvo pilna žmonių, nešančių įvairiaspalvius pirkinius, skubančių pasveikinti artimuosius. Visur jautėsi  šventės alsavimas, tačiau jam tai buvo tik dar viena diena, kurią kažkaip reikėjo nugyventi. Daugiau