Nepatikėsi, bet tai padėjo!

Sakyčiau, Kryžių kalnas yra ypatinga vieta, kurioje reiškiasi žmonių tikėjimas ir per kurį ateina gausios Dievo malonės.

Jau kelintą kartą dalyvaudamas tarptautinėse kačių parodose Šiauliuose, Lietuvos felinologų draugijos prezidentės Jurgitos esu prašomas palydėti parodoje dirbančius ekspertus iš užsienio šalių ir jiems papasakoti apie Kryžių kalną. Tokia mini kultūrinė programa.

Pokalbis

    Tai beveik dešimties metų senumo įrašas, kurį suradau tvarkydamas kompiuterinius archyvus. Įrašas iš to laikmečio, kai buvau kamuojamas daugybės visokių klausimų, abejonių, neišsipildžiusių vilčių, o iki sugrįžimo į Visuotinę apaštalinę Bažnyčia dar buvo likę vieneri metai…

Danguje, pro vėjo genamus tamsius debesis, vis pasirodydavo išblyškęs pilnaties veidas.  Kažkur grojo muzika… Vienintelis kambaryje buvęs laikrodis jau antra savaitė stovėjo sugedęs.  „Kažin, kuri dabar valanda?“ – pagalvojau gulėdamas patale.

 – Pasikalbėkime, – tarė prie šono prisiglaudęs katinas Markizas.

– Maniau, kad snaudi…

– Aš tik užsimerkęs klausiausi, kaip vėjai beldžiasi į sienas…

– Tu moki pasakyti kažkaip… vaizdžiai. Kitaip nei mes, žmonės, – tariau katinui.

– Jūs praradote savo paskirtį, todėl, – netikėtai pasakė katinas.

– Paskirtį? Atvirškščiai: mes ją išvystėme, ištobulinome…

…ir praradote save, – pabaigė Markizas.

Sūrio vagis

   Mažyčiame bendrabučio kambarėlyje gyvenome keturiese: aš, žmona ir dvi mūsų mažametės dukros. Pasienis buvo nustatytas narveliais – laikėme per dvidešimt paukščių, daugiausia papūgų: nimfų, banguotųjų papūgėlių, rozelų, agapornių… Be to, su mumis gyveno juodmargis kaimo katinas, vadinams Pinkiu, bei Doris – kažkada priklydęs škotų aviganis.

Gyvenant su šitiek augintinių, vos ne kasdien nutikdavo kažkas įdomaus ir pamokančio. Vieną iš tokių istorijų ir noriu papasakoti.

Tavim tikiu

       

“Tai matydamas, Simonas Petras puolė Jėzui į kojas, sakydamas: “Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“  Lk 5, 8

O, pasitrauki,

Viešpatie, –

Aš nuodėmingas

Ir Tavo meilę

Nuolat pamirštu.

Ir tos šviesos,

Vienintelės,

Taip baisiai

Baisiai stinga,

Duonos padauginimas

“Jėzus paėmė penkis kepaliukus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, palaimino, laužė duoną ir davė mokiniams… Visi valgė ir pasisotino“. Mk 6, 41- 42

Minia išalkus,

Saulė prie laidos.

Pintinėj – duona,

Kelios žuvys…

Tuštybės mugė

  “Tuštybių tuštybė, – sako pamokslininkas. – Tuštybių tuštybė, viskas tuštybė“. Ekl 1, 2

Tuštybės mugėn

Kartą patekau –

Iliuzijas

Ten siūlo

Pardavėjai.

Netikras pasaulis

Netikros gėlės nekvepia niekuo.

Netikrą meilę gatvėje parduoda.

Netikros knygos, maistas ir vanduo.

Netikrą litą su grąža paduoda.

Mėnesienos sala

Kada bures

Pakels minčių

Laivai

Švytėjimu švelniai

Apgaubę tavo

Sielą –

Nepasilik šiąnakt –

Klaidatikystės apaštalai

   Matyt ne veltui sakoma, jog patys aršiausi alkoholio priešininkai – buvę alkoholikai. Kadangi dvasinių klajonių metais teko ne kartą susidurti su netradicinių religinių bendruomenių atstovais, tikrai nebemanau, jog “visi keliai veda pas Dievą“. Klaidamokslių skelbėjai savaip sudėlioja akcentus aiškindami Šventąjį Raštą, atitraukia silpnus arba visai tikėjimo pagrindų neturinčius žmones nuo tiesos, nuo Bažnyčios, nuo Dievo.

Anksčiau vis galvodavau, kodėl Lietuvon atvykę naujųjų religinių vėjų pranašai tokie kategoriški: „Jūsų tėvų ir jūsų senelių tikėjimas jūsų išgelbėti negali“, – girdėjau ne kartą sakant. Ir tik vėliau supratau: norint išrauti šimtametį medį, būtina nukirsti jam šaknis. O be šaknų tokį medį išvers dargi švelnus vėjelis. Štai kodėl su Nepriklausomybe Lietuvon plūstelėjusių naujų religinių tikėjimų apologetai tokie nepakantūs Katalikų Bažnyčios mokymui, mūsų tautos tikėjimui, mūsų tradicijomis.

Odė vynui

Aš ne teisėjas,
Bet šiandien
Išteisinti norėčiau
Vyną.