VAIKYSTĖS PAVEIKSLĖLIS

 

Jis ėjo vakarėjančiomis gatvėmis. Gruodį, žinia, tiek čia tėra tos dienos; nespėjai atsikelti, apsižvalgyti – jau ir vakaras, juolab, kad kelinta para be paliovos lijo. „Nebėra žiemų nei vasarų, – pagalvojo jis. – Tokiu oru tik sėdėti šiltame kambary ir gerti karštą arbatą. Karštą čiobrelių arbatą su liepų medumi – tokią pat, kaip vaikystėje“. Tačiau  nei garuojanti arbata, nei šiltas kambarys jo šį vakarą nelaukė, ir žmogus tą gerai žinojo. Čia buvo tik graži svajonė, maloni saviapgaulė: jis jau spėjo pamiršti, kas yra karštas maistas, baltai paklota lova, namų jaukumas. Neverta viso to ir prisiminti.

IMG_7181.JPGŽmogus žengė per telkšančius vandens klanus, tarsi jų nematydamas ir nesisaugodamas. Kaip kontrastas pilkam ir vėjuotam vakarui bei jo permirkusiems batams, aplink švietė namų langai, margomis ugnelėmis mirgėjo parduotuvių vitrinose išstatytos kalėdinės eglutės.

Gatvėse dar buvo pilna žmonių, nešančių įvairiaspalvius pirkinius, skubančių pasveikinti artimuosius. Visur jautėsi  šventės alsavimas, tačiau jam tai buvo tik dar viena diena, kurią kažkaip reikėjo nugyventi.

Paskui pasijuto bestovįs prieš milžinišką butaforinį Kalėdų senį, kurio viena ranka laikė išsipūtusį dovanų maišą, o kita buvo pakelta, it sveikintųsi su kažkuo nematomu. Žmogus nusispjovė sau po kojomis: jam kažko nepatiko kvailoka senio šypsena ir visa šita dirbtina linksmybė.Šuniškas oras… – pasigirdo balsas už nugaros.

Žmogus atsigręžė. Priešais stovėjo skarmaluota būtybė, ar tai vyras, ar moteris, godžiai bečiulpianti nuorūką, kuri akivaizdžiai jau degino pirštus. Akys slėpėsi didžiulės kepurės šešėlyje; nuo kepurės snapelio srovelėmis žemyn bėgo vanduo.

– Šuniškas oras, sakau… Turi kiek? Supranti, Kalėdos… Reikia atšvęsti…

Žmogus trūktelėjo pečiais ir nieko neatsakęs pamažu nužingsniavo šaligatviu.

Vėjas žėrė vandenį nuo stogų, plėšė praeiviams iš rankų skėčius. Tas valkata buvo teisus – oras išties šuniškas, nors, keista, šį vakarą dar nesutiko nė vieno šuns: jie, matyt, laiku pasirūpino prieglobsčiu nakčiai.

Paskui jis sustojo prie apšiurusio skelbimų stulpo, nuo kurio lietus ir vėjas baigė nuplauti paskutines afišų atplaišas. Viena jų kvietė į gastroliuojančio cirko pasirodymus, kitas popiergalis gundė išmėginti laimę kalėdinėje loterijoje. „Išmėginti laimę…“ – be garso nusijuokė žmogus. Šitą chimerą  jis jau išmėgino.

Žengęs kelis žingsnius, sau po kojomis jis pamatė kažką tokio, ką iš pradžių palaikė pinigu. Pajutusi sočią vakarienę, ėmė smarkiau plakti širdis. Žmogus lenkėsi pamažu, lyg bijodamas išgąsdinti netikėtą sėkmę, tačiau tai nebuvo pinigas, o tik maža, vienos iš nuplėštų afišų, skiautė. „Jėzus gyvas“, – lėtai perskaitė. Jėzus… Ir staiga jis prisiminė savo tolimą vaikystę, mažą kambarėlį, kuriame gyveno, motiną… Vakarais jiedu drauge melsdavosi prie jo lovytės, virš kurios kabėjo paveikslėlis – būrelyje vaikų šypsojosi barzdotas jaunas vyras su baltu aprėdu. Šitoks tolimas bei miglotas Jėzaus atvaizdas buvo išlikęs jo atmintyje.

„Gyvas!“ – jis nusivylęs sviedė skiautę ir leidosi toliau. „Gyvas! Na ir kas? Ar jis mane sušildys? Ar pavalgydins? Ar sugrąžins tai, ką pasiglemžė laikas?” – Metų metus kaupęsis kartėlis ūmai prasiveržė, išsiliejo per kraštus ir užvaldė visą esybę. Jis jau nebegalėjo užmiršti tos nelemtos frazės, net jeigu kas būtų už tai pažadėjęs viso pasaulio turtus. Pakaks! Gana jau visko: ir alkio, ir šalčio, ir to šuniško gyvenimo taip pat! Visko gana! Juk ir taip jis tebuvo vaikščiojantis negyvėlis: be tikslo, be artimųjų, be savo kampo; nematoma riba jį skyrė nuo šito sotaus, savimi patenkinto pasaulio.

Žmogus plačiai atlapojo kažkurios užeigos duris ir, palikdamas purvinas pėdas, nužingsniavo tiesiai prie baro. Tada iš kišenės jis sukrapštė paskutines monetas.

– Karšto vyno… už visus, – paprašė ir pats nepažino savo balso.

IMG_7155Užeigos savininkas tiriamai nužvelgė ir netrukus tylėdamas padavė stiklinę su gėrimu. Atsisėdęs jaukiame prieblandoje skendinčiame kampe, žmogus paragavo raudono,maloniai kvepiančio eleksyro; neskubėdamas, pasimėgaudamas, kaip tikras žinovas. Tiesą pasakius, skubėti nebuvo kur. Jis,vienintelis šio vakaro lankytojas, norėjo sau šventės. Paskutinės Kalėdų šventės.Tegul nedidelės, tegul netgi ne šventės,o tik jos šešėlio, prisiminimo… Vis vien. Nesvarbu, kaip pavadinsi.

Žmogus sukiojo taurę tarp pirštų, stebėdamas, kaip vyno raudonyje nuo palubės atsispindi ir lūžinėja lempų šviesos. Maloni šiluma sklido po visą kūną, bet jis suvokė, kad šitai nesitęs amžinai – reikės išeiti – ir pajuto, kad bijosi tos minties. Žinoma, tai nėra paprasta… Tik paiki filmų herojai ir kvailiai nežino, kas yra baimė. Nežinia, kas pasakė tuos žodžius, bet ir nesvarbu – gerai pasakyta ir tiek.

Jis neskubėdamas nurijo dar vieną kaitria saule bei nežinomais kraštais dvelkiantį gurkšnį. “Ne, toji vyno dvasia nežada išspręsti mano problemų, – mąstė žmogus. –Tai tiesiog sandėris: sumokėjęs gavau užsimiršimą protui, ramybę širdžiai ir šilumą kūnui. Kiekvienas žino, jog tai laikina, tačiau jeigu tai vienintelis belikęs malonumas? Atsisakyti? Vardan ko?”

„Taip, – toliau sau mąstė žmogus, – vyną mėgstančius dažniau puola nelaimės ir ligos; jie daro pikčiausius nusikaltimus. Bet kas pasakys, kad tai jų sudužusio gyvenimo priežastis, o ne pasekmė? Kas ir kada suskaičiavo, kiek žmonių papuola į panašias situacijas prisivalgę, tarkim, šviežių bulvių?..“ . Priėjęs tokios netikėtos išvados, žmogus ėmė juoktis: smagiai, garsiai, nesukaustytai – taip juokiasi laimės kūdikiai arba tie, kurie nebeturi ko prarasti.

Jam besijuokiant, atsidarė lauko durys ir vidun įžengė jaunas vyriškis. Sutrepsėjęs prie slenksčio, pasikabino sulytą apsiaustą. Tada nusipirko puodelį garuojančios arbatos, apsižvalgė, priėjo ir paklausė:

– Neprieštarausi, jeigu prisėsiu šalia?

Žmogus kiek suirzo dėl sutrikdytos vienatvės (tarsi gyvenime jos būta per mažai), tačiau, pamatęs malonią to jauno vyriškio šypseną, linktelėjo galvą.

Kurį laiką nepažįstamasis laikę delnais apglėbęs puodelį – šildėsi sugrubusius pirštus ir, atrodo, kažką mąstė.

– Bjaurus šį vakarą oras, – pagaliau pratarė, – tačiau reikia tikėti , jog pagerės… Būtinai reikia tikėti.

  • O tau labiau patinka karštas vanduo, negu karštas vynas? – po nedidelės pauzės paklausė žmogus. Ne todėl paklausė, kad tai būtų jam rūpėję – greičiau nenorėdamas pasirodyti nemandagus.- Šitokiu oru man labiau patinka gerti karštą arbatą, – maloniai paaiškino tas vyras.

Lietus kapojo lango stiklą.

– Švęsime Kalėdas čia? – pajuokavo naujai atėjusysis.

– Vienuoliktą jie užsidaro ir mūsų tikrai viduje nepaliks, – rimtai atsakė žmogus.

– O jeigu paliks? – šyptelėjo pašnekovas. – Juk Kalėdos – stebuklų metas. O tu ar tiki stebuklais?

Žmogus nieko neatsakė. Nepažįstamojo klausimas jam pasirodė beprasmis.

  • Reikia tikėti, kitaip stebuklas neįvyks. Būtinai reikia. Juk negalima visko, kas nuostabu, paversti kasdienybe. Aš šiandien nemažai vaikščiojau po miestą. Mačiau žmonių veidus, linksmus ir susirūpinusius; mačiau turtingus miestiečius ir elgetas; mačiau senius ir švytinčias vaikų akutes – visi jie giliai savyje laukia kažko stebuklingo, šiąnakt ateisiančio į jų gyvenimus. Žmogui reikia stebuklo. Netgi ir tuomet, kai jis pats tai neigia. Ir tau, mano nelinksmas bičiuli, taip pat. Esu tikras, kad tave kamuoja kur kas didesni rūpesčiai, neigu lietus gatvėje ar permirkę batai. Tačiau niekuomet nereikia prarasti vilties. Juk ne veltui sakoma, kad juodžiausia naktis būna prieš aušrą, bet rytas būtinai išauš… Ir tavo situacijoje yra išeitis, ir geresnė, negu tu pasirinkai…

Žmogus krūptelėjo ir su nuostaba pažvelgė į nepažįstamąjį:

– Kas begali padėti tokiam, kaip aš? Turbūt esi ne vietinis, kitaip šito nesakytumei?

Nepažįstamasis, atrodo, neišgirdo klausimo ir tęsė:

– Niekas gyvenime nevyksta atsitiktinai. Gal ir mes susitikome ne šiaip sau. Kartais pakanka, kad tave kas nors išklausytų…

Žmogus keliais dideliais gurkšniais skubiai baigė gerti vyną ir šokosi eiti – net ši paskutinė šventė neliko nesutrukdyta!

Nepažįstamasis taip pat pakilo. Pasivijęs jis švelniai suėmė žmogų už rankos ir tarė:

-Nereikia bėgti. Tau baisu dar kartą nusivilti, bet negi turi geresnį pasirinkimą?IMG_7163

Žmogus pažvelgė nepažįstamajam į akis ir jų žvilgsniai susitiko. Gal toji vos pastebima šilta šypsena, gal kažkoks vidinis balsas jį sustabdė. „Galiausiai nereikės sumokėti daugiau, negu ryžausi“, – pagalvojo ir staiga panoro išsikalbėti. Šitam keistam vyrui, kurį mato pirmą ir, greičiausiai, paskutinį kartą.

Jiedu sugrįžo prie staliuko. Nepažįstamasis neskubėdamas baigė gerti arbatą, o jis pasakojo apie savo nelengvą gyvenimą, nieko nepagražindamas ir neslėpdamas, pasakojo tam, kuris priėmė jį tokį, koks yra, ir elgėsi kaip su sau lygiu. Žmogus tai nutildavo, pasakęs pusę sakinio, tai vėl strimgalviais puldavo pirmyn, atrodė, iš naujo išgyvendamas pamirštus pojūčius ir dramas. Jam kalbant, kaip pro traukinio langą bėgo valandos, dienos, metai – visas gyvenimas, sunkus ir lengvas, geras ir blogas – koks iš tiesų jis ir buvo.

Nepažįstamasis nė karto jo nepertraukė, o paskui prabilo:

  • Sakei, jog buvai gabus šachmatininkas, todėl, be abejo, žinai, kad šio žaidimo partija vidutiniškai trunka penkiasdešimt ėjimų – tiek pat, kiek metų turi sąmoningas bei aktyvus žmogaus gyvenimas. Šachmatų lentoje galioja tam tikros taisyklės ir dėsniai, kaip ir gyvenime. Jų nesilaikant, neįmanoma laimėti. Tiek ten, tiek čia mes nuolatos turime spręsti, kaip pasielgti. Dažnai, padarius nevykusį neapgalvotą ėjimą, pasekmės jaučiamos ilgai. Dar daugiau – tas gali nulemti visos partijos baigtį. Nors šio žaidimo taisykles sugalvojo žmonės, tu gerai žinai, kokios jos svarbios – jų tiesiog negalima nepaisyti. Tuo labiau negalima ignoruoti Dievo duotų įsakymų ir sėkmingai nugyventi gyvenimą, nugyventi jį taip, kad vėliau nerikėtų. Nei situacija, nei aplinkiniai, nei antgamtinės jėgos – niekas negali priversti žmogų elgtis prieš jo valią. Todėl žmogus pats atsakingas už savo darbus, savo gyvenimą ir ateitį – niekas kitas. Tai, ką turi šiandien, – vakarykščio pasirinkimo rezultatas, o rytoj turėsi tai, ką renkiesi šiandien.
  • Taip, – tarė žmogus, – daug netikusių ir gėdingų poelgių buvo mano gyvenime, bet ką gi daryti dabar? Kas man duos galimybę sužaisti partiją iš naujo?

  • Niekas, – tvirtai atsakė pašnekovas ir pridūrė. – Tačiau kiekvienam yra duota kitokia galimybė.

Žmogus suglumęs pažvelgė jam į akis.

– Man jau laikas. Jeigu neprieštarauji, galėtume pakalbėti eidami, – pasiūlė nepažįstamasis.

Lietus vis dar lijo. Jie ėjo ištuštėjusiomis miesto gatvėmis. Žmogui buvo malonu, kad šį vakarą jis ne vienas, kad šalia eina tas, kuris moka klausytis ir taip gerai susigaudo tamsiausiuose jo gyvenimo vingiuose.

  • Visada atmink, jog net pačiose beviltiškiausiose situacijose yra išeitis, – mokė nepažįstamasis, – nes yra Tas, kuriam ne vis tiek, kaip tu gyveni. Privalai grįžti pas Jį – Jis laukia. Tik šitaip atgaivinsi ir išgydysi savo merdėjančią dvasią. Sugrįžk. Doru gyvenimu ir meile augink savo dvasiai sparnus. Išmokyk ją skraidyti. Tegul ji skraido, o tada, skirtai dienai atėjus, ji nuneš tavo sielą į tikrąją Tėvynę, kur daugiau jau niekada nebebus nei tokio lietaus, nei alkio, nei širdgėlos.

Besikalbėdami jie priėjo miesto pakraštį.

– Ką gi, atėjo metas atsIMG_7174isveikinti, – tarė tas vyras.

– Dar vieno noriu paklausti, – sunerimo žmogus. – Tu tiek daug man kalbėjai apie dvasią… Kaip ją išmokyti skraidyti? Kaip aš tai padarysiu, jeigu negaliu jos nei matyti, nei paliesti?..

– Šią naktį viskas įmanoma, – nusišypsojo nepažįstamasis. – Prieik arčiau.

Taip sakydamas, jis ištiesė savo ranką ir toji, per sulytą apdarą, ėmė lįsti gilyn į krūtinę. Žmogus nejuto nei baimės, nei skausmo, tik didžią, begalinę nuostabą.

„Fokusininkas arba magas“ – pagalvojo jis, išvydęs pašnekovo rankoje mažą, purviną, žvirblio dydžio paukštuką, kuris žūtbūt stengėsi ištrūkti.

  • Štai tavo dvasia, – tarė nepažįstamasis. – Ji vieniša, be Dievo. Jai šalta. Imk, sušildyk ir išmokyk skraidyti, kaip sakiau.
  • Aš… negaliu. Aš neįstengsiu! – sušuko žmogus.

  • Tu gali. Aš padėsiu ir tu pajėgsi. Žiūrėk.

  • Nepažįstamasis atsargiai papūtė į paukštuką šiltą savo burnos kvapą. Tas aprimo, pasipurtė ir tiesiog akyse ėmė augti. Jo purvina pilka spalva virto balta. Paskui jau nebe paukštelis, o didžiulė graži paukštė sumojavo sparnais ir ėmė kilti aukštyn. Priešingai visiems perspektyvos dėsniams, toldama toji paukštė didėjo ir darėsi gražesnė, kol netrukus uždengė visą apniukusią padangę.

    Žmogus kaip užkerėtas stebuklingo reginio negalėjo atplėšti savo žvilgsnio. Jis net nepajuto, kaip liovėsi lyti. Jis negirdėjo rotušės laikrodžio, skelbiančio pusiaunaktį – taip jį buvo užvaldęs regėjimas.

    Po paskutinio dūžio paukštė staiga subyrėjo į miriadus mažų žvaigždučių, kurios sparčiai leidosi į žemę. Paskui žmogus pamatė, jog krinta visai ne žvaigždės, o daugybė snaigių. Taip, ko gero, nepažįstamasis buvo teisus: niekada nereikia prarasti vilties. Oras taisėsi. Ūmai jam pasirodė, kad šitą gerą šypseną, šitą veidą kažkur jau yra matęs arba sutikęs. Jis atsigręžė norėdamas to paklausti savąjį pašnekovą, tačiau jo šalia nebebuvo.

    Atėjo laikas grįžti atgal, bet kojos neklausė, atrodė, įaugo į žemę. Dar daugiau, suprato negalėsiąs žengti žingsnio, kol neprisimins, kur anksčiau buvo sutikęs šitą vyrą…

    Žmogus įsitempė. Kūnu perbėgo virpulys: jis pasijuto atsidūręs ant didelės paslapties slenksčio, paslapties, kurią būtinai reikėjo įminti.

    „Jėzau… – nepajuto, kaip jam išsprūdo žodžiai, – iš kur visa tai? Kas gi čia dedasi?..“

    Atmintį dengusi migla staiga praplyšo, ir tartum iš labai toli jis pamatė gimtuosius namus, seniai mirusią motiną, savo kambarį ir nedidelį paveikslėlį, kabantį prie jo vaikiškos lovytės. Iš šito tolimo vaikystės paveikslėlio giedriu ir šiltu žvilgsniu į jį žiūrėjo Nepažįstamasis…

    O pirmasis sniegas nesiliovė kritęs – baltas, švarus, nepadengtas gyvenimo suodžiais; nežemiškas, kaip toji paukštė, jo akyse pakilusi į gruodžio dangų ir savo galingais sparnais uždengusi šalto lietaus debesis.

     

    © R. B. 1998 m.

    Komentuoti

    Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

    WordPress.com Logo

    Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

    Google photo

    Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

    Twitter picture

    Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

    Facebook photo

    Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

    Connecting to %s

    %d bloggers like this: