Viešpats mane sukūrė gyvenimui

Tyrimai

Nežinau net kada manyje susiformavo įsitikinimas, jog atsiduoti Dievo valiai beveik neišvengiamai reiškia nelaimes ir sunkius išbandymus, kuriais Dievas bandys mane padaryti „šventesnį“. Ir kaip dažnas žmogus, šito visai netroškau. Taip, kalbėdamas Viešpaties maldą tardavau „Teesie tavo valia“, bet vis kažkaip tų žodžių neišskirdamas ir nesureikšmindamas… Mechaniškai. IMG_5672   Tačiau nelaimė atėjo tada, kai jos visai nelaukiau. Menu, tą gražų rugsėjo rytą lankiausi pas šeimos gydytoją. Baigiant vizitą toji pasiūlė atlikti tyrimą dėl prostatos vėžio. Girdi, tau jau virš penkiasdešimt, o su amžiumi auga rizika susirgti. Yra vykdoma speciali programa šiai amžiaus grupei, todėl tyrimai nemokami… Klausydamasis gydytojos išvedžiojimų, suirzau, nors ir stengiausi to neparodyti. Mano įsitikinimu, tai buvo visiškai nereikalingas laiko gaišimas, kiti nepatogumai ir viskas tik tam, kad medikė sau pasidėtų „varnelę“. Tačiau jai vis tik pavyko mane perkalbėti. Net kažką į gėdos jausmą pajutau: dėl manęs stengiasi, o aš nė nesiruošiu nueiti išsitirti…

Po savaitės nuėjau sužinoti atsakymo ir buvau nemaloniai nustebintas: PSA tyrimo rezultatai rodė, kad organizmas kovoja su vėžiu… Nepatikėjau. Jūs ten iš proto išsikraustėte?! Man – vėžys?? Kvailystė. Kam nori gali būti, bet tik ne man! Niekus rodo tie jūsų prietaisai ar kokia klaida… Nors viduje girdėjau balsą, beje, kurį visaip stengiausi slopinti, jog medikai neklysta…

Gavau siuntimą biopsijai: audinio mėginių paėmimui iš galimai nesveiko organo – detalesniam tyrimui. Nors ir toliau vijau šalin mintis apie tai, kokia ateitis laukia, tačiau nepamatuotas mano optimizmas greitai blėso, užleisdamas vietą krūtinėje nerimui, tuštumai ir šalčiui.

„Ar žinai, ko ieškojome?“ – paklausė medicinos sesuo, kuomet nuvykau sužinoti tyrimų rezultato. – „Žinau“, – linktelėjau galva. – „Tai, va, radome…“ – tarė ji, žvilgsniu tyrinėdama mano reakcijas. „Negi viskas? – klausiau pats savęs. – O gal ji  klysta arba… arba juokauja?“ Tačiau medikė tik patvirtino, jog man diagnozuotas 3-os stadijos prostatos vėžys, ir čia pat ėmė drąsinti, girdi, niekas dar neprarasta, miesto onkologijos ligoninė gavo naują bei modernų švitinimo prietaisą ir po pusės metų, vėliausiai Velykoms, jau būsiu pamiršęs šį košmarą. Norėjau tikėti jos žodžiais, bet kažkas neleido. Lyg medinėmis kojomis nukėblinau prie gatvėje palikto automobilio. Įsėdau ir sėdėjau. Tiesiog sėdėjau. Nesinorėjo nieko daryti, viskas atrodė tuščia ir beprasmiška. Jei ko ir norėjosi, tai tik užmigti, o prabudus pamatyti, kad viskas tebuvo slogus sapnas. Deja tai buvo ne sapnas.

Nebedžiugino niekas, kas anksčiau teikė malonumą ar bent jau kėlė susidomėjimą. Visos tos televizijos laidos, radijo pokalbiai ir jų problemos atrodė toli, svetimos, dirbtinos ar net kvailos. Man jūsų rūpesčius! Liko vienintelė radijo stotis, kurios dar galėjau klausytis – „Marijos radijas“.

Pakalbėjau per išpažintį su kunigų: visko buvo susikaupę, taip pat ir kartėlio, nes maniau, kad Dievas per skaudžiai baudžia už mano kaltes. Kunigas nuramino, davė keletą naudingų patarimų ir pasiūlė mintyse kartoti žodžius: „Viešpats mane sukūrė ne mirčiai, bet gyvenimui, todėl aš gyvensiu“. Taip ir dariau prisiminęs.

Netikėtas posūkis

Gydymui žmona užregistravo mane pas onkologijos instituto specialistą Vilniuje. Per pirmą vizitą man pasiūlė atlikti operaciją, vadinamą brachiterapija, kai į sergantį organą chirurginiu būdu implantuojamos kelios dešimtys avižų kruopų dydžio radioaktyvių kapsulių, kurios užmuša vėžines ląsteles ir lieka organizme visam laikui, o po metų radiacija savaime liaujasi. Girdi, tai perspektyvus ir naujas būdas – rekomenduočiau ir savo giminaičiui, jeigu reikėtų. Beliko tik dar gerai apgalvoti ir, jeigu sutikčiau šiam gydymo būdui, už trijų savaičių atvykti bei suderinti hospitalizacijos laiką. Tiesą pasakius, rinktis nemačiau iš ko…

IMG_5363   Praėjus nustatytam laikui aš vėl sostinėje. Prie kabineto, kur dirba medikų komisija, eilutė, beje, judanti kažkokiu nesuprantamu principu. Mane lydi jaunesnioji dukra. Meldžiuosi mintyse ir prašau, kad Dievas pats parinktų geriausią gydymo būdą. O koridoriumi tuo metu ateina mano amžiaus moteris ir gal 35 metų pižama vilkintis vyras, nešinas prijungta prie rankos lašeline. Iš automato jiedu pasiima po kavos puodelį ir prisėda šalia. Plepa. Matosi, kad pažįsta vienas kitą. Po truputį ir mes įsijungiame į pokalbį. Girdi, jam jau kažkelinta chemoterapija: pagerėja ir vėl.  Moteris irgi grumiasi su vėžiu. Kalba paprastai, kaip apie kasdienius dalykus. Bent jau išoriškai vyrukas atrodo žvalus. Moteris su peruku. Negi tai mano ateitis? Negali būti!

Už poros valandų, pats paskutinis praveriu medikų komisijos kabineto duris. Keletas chalatuotų daktarų susėdę prie stalo. Man užduoda kelis klausimus. Atsakau. Gydymo būdas – brachiterapija – patvirtinamas. Viskas labai greitai. Siunčia į kitą kabinetą – kad operacijos laiką dar patvirtintų ir tituluotas medikas – skyriaus vedėjas.

Sužinojęs, kad be visa ko aš dar ir diabetikas, anas užprotestuoja: jokių brachiterapijų! „Sveiki kankinasi ir karščiuoja po šios procedūros! Ką jie (kolegos) sau galvoja? Jokiu būdu!“

„Išgirsi tu, žmogau, ką nors gero…“ – pasakiau lyg pats sau, lyg tam medikui.

„O ko pats dar nori? – paklausė tas vartydamas popierius. – Trečioji stadija“.

Pajuntu iš po kojų slystant žemę. Nuotaika tiesiog šlykšti. Jeigu tai buvo vienintelis šansas, kuris iš manęs atimamas – ko laukti ir tikėtis?

Mane vėl grąžino pas tą patį specialistą, nuo kurio pradėjau. Anas tvirtina, kad man “tik“ antra vėžio stadija – šiauliečiai kolegos suklydo ir siunčia dar pas kitą specialistą – pokalbiui. Siūlo kitą gydimo būdą – gydymo radioaktyviais spinduliais kursą. Girdi tai irgi panašu į brachiterapiją, tik trunka ilgiau, apie du mėnesius. Tik štai klausimas: reikės mane hospitalizuoti ar turėsiu kur gyventi Vilniuje ir kasdien važinėsiu į procedūras?

Žinodamas savo požiūrį į gydymo įstaigas, suprantu, kad buvimas tarp palatos sienų, kur nėra jokio privatumo, ženkliai pablogintų psichoemocinę būklę. Juk jau net du kartus po alkūnės sąnario operacijų sekančią dieną išsiprašydavau išrašomas. Vien buvimas namuose, savo aplinkoje veikia kaip geriausi vaistai…

Vilniuje, Algirdo gatvėje, tuo metu gyveno mano dukra su savo vyru. Išėjęs iš gydytojo kabineto suskubau jos klausti ir prašyti, kad paskambintų savajam – juk negaliu lipti ant galvų kitiems, net jeigu tai ir mano vaikai. Jie gi sprendimą priėmė iš karto – buvo nutarta, kad porai mėnesių apsigyvensiu pas juos, o namo grįžinėsiu savaitgaliais. Kadangi prie švitinimo aparatūros darbavosi dvi medikų pamainos, mane užrašė į popietinę, nes rytinėje eilė jau buvo sudaryta porai mėnesių į priekį.

Prieš akis buvo savaitgalis. Vaikai prikalbėjo, kad dar vienai dienai likčiau Vilniuje, pas juos. Visą tą laiką bandė mane užimti, prablaškyti. Menu, šeštadienį nuvažiavome į Gariūnus, kur rado mano dydžio drabužių (esu ne iš plonųjų). Nupirko dvejus džinsus, porą marškinių prie jų, dar šio to. Žiūrėjau ir galvojau: „Dieve mano, kam visa tai? Kada gi juos besunešiosiu?“ Tačiau dukra su žentu, regis, buvo kitokios nuomonės. Ačiū jiems. Tą pačią dieną užsukome į Trakus, pasivaikščiojome paežere, paskanavome kibinų.

Nežiūrint visko, nuotaika buvo labai prasta. Jau atrodo leidžiuosi į šį žaidimą, jau minutei kitai kaip ir pamirštu viską, ir vėl it aštrus peilis perveria mintis: „Man vėžys!“

Vakare vaikai palydėjo į stotį, įsėdau į traukinį, parvešiantį mane namo. Vagonas pilnas, daug studentiško amžiaus jaunimėlio. Klegesys. Nusisuku nuo šių linksmų veidų į langą. Žiūriu ir nieko nematau… Lyg būčiau iš kito pasaulio, lyg iš paralelinės erdvės…

Traukinys trūkteli ir didina greitį. Liūdna, nors vilku kauk. Jau kelinta diena šitaip. Ir jokios prošvaistės. Jei ne žmonės aplinkui, jaučiu, būčiau ir apsižliumbęs. Dabar tvardžiausi iš paskutiniųjų… Ir štai tada atėjo galvon mintis: reikia pasimelsti. Tiesiog norėjau „prastumti laiką“ bei pabėgti nuo apėmusių minorinių minčių. O rožinį turėjau čia pat, kišenėje. Visada paimu kelionėn. Jo neišsitraukdamas iškart ir pradėjau. Vos sukalbėjau kelias įžangos maldas, netikėtai širdin nužengė šitokia didi ramybė, kurios seniai nebejutau! Tylus balsas tarytum kuždėjo: „Nurimk, viskas bus gerai.“ Tai buvo mažas stebuklas, lietaus lašai sausros iškamuotai žemei – nepamirštu iki šiol. Dar daugiau, nuo tada toji ramybė beveik nebesitraukė – toli, toli, pačiuose tamsiausiuose širdies užkabariuose sužibo viltis.

Procedūros

Atėjus į procedūras reikėdavo sulaukti savo eilės – paprastai pakviesdavo pavardėmis. Kartais ir penkių minučių būdavo gana, bet yra tekę laukti ir po dvi valandas ar net ilgiau… Sėdi, įsikalbi su kitu nelaimės draugu. Net pajuokaudavome – žmogus net tokioje situacijoje lieka žmogumi. Ir į ką atkreipiau dėmesį – čia labai dažnai vienas kitam vietoje „Iki“ arba „Sudie“ linkėdavome sveikatos – labai nuoširdžiai, kaip niekur kitur.

Man skyrė 37 švitinimo radioaktyviais spinduliais seansus. Tai daug. Vienas iš naujų pažįstamų teigė, jog po 22-o seanso pablogėjo jo sveikata, naktimis kamavo skausmai, reikėjo vaistų. Primečiau, jog man gali būti dar prasčiau, nes turėsiu „nueiti“ kone antra tiek…

sausio 25 d. (43)     Kaskart pro tarnybinę patalpą patekdavau į prieblandoje skendintį kambarį. Nusirengdavau iki pusės, atėjusi slaugė paguldydavo ant tokio „stalo“, kuris būdavo pakeliamas aukštyn. Tada labai tiksliai, pagal laikinas tatuiruotes, fiksuodavo kūno padėtį – reikėdavo nejudėti per visą procedūrą. Galiausia likdavau vienas už itin storų metalinių durų. Žinoma, mane stebėdavo monitoriuje iš gretimos patalpos. Ir aparatas pagal iš anksto nustatytas koordinates imdavo judėti aplink mano kūną bei švitinti – tokia metalinė „ranka“ su „kubilu“ gale: iš viršaus, iš šonų, iš apačios…  Apie 7-10 minučių. Nieko ypatingo nejausdavau, ir kiekvieną kartą atsigulęs melsdavausi, žiūrėdamas į tą vietą, kur lupų plokščių sandūroje susidarydavo kryžius, prašydamas Dievo, Švč. Mergelės Marijos, visų šventųjų bei Angelo Sargo apsaugos – kad nebūtų pakenkta kitiems organams, kad gydymas vyktų sėkmingai… Giminaitė buvo man įdavusi iš Šventosios žemės parvežtų smulkių akmenėlių bei kryželį – laikiau juos marškinių kišenėje ir jaučiausi saugus. Turbūt dėl to gilių dvasinių „duobių“ daugiau nebepasitaikė.

Gydymas užtruko iki vasario, nes per žiemos šventes personalas nedirbo, kelis kartus buvo sugedęs pats aparatas. Savaitgaliais grįždavau namo ir čia mane pasitikdavo išsiilgusios katės – laikome bute ne vieną murkiantį padarėlį.

Ir 22-as švitinimas nebuvo kuo nors ypatingas, kaip ir tolesni. Tiesa, kelis kartus nei iš šio, nei iš to išmušdavo karštis, pykindavo, bet viskas gana greitai praeidavo. Baigus visus švitinimo seansus liko laukti tris mėnesius – tada paaiškės, kiek sėkmingas buvo gydymas.

Per tą laiką daug kas mane visaip palaikė, stiprino, drąsino: tiek aplinkiniai, tiek virtualūs draugai. Buvau nustebintas, kad aplinkui tiek gerų žmonių. Neslėpiau fakto, kad sergu, o žmonių reakcija būdavo įvairi. Kai kas niekaip neįstengė (ar negalėjo) suprasti, kad susirgau. Perskambindavo ir vėl klausdavo, ar tai tiesa? Kiti vengė kontaktų – gal nežinojo, kaip tinkamai tokioje situacijoje elgtis, ką kalbėti? Kiti dalinosi su mani „stebuklingais“ receptais nuo vėžio, kurie neva kažkam padėjo. Pavyzdžiui, kas rytą išgerti po taurelę konjako. Mano paklaustas gydytojas tik šyptelėjo, esą konjakas, kaip ir bet kuris kitas alkoholinis gėrimas, atpalaiduoja, padeda įveikti liūdnas mintis – ir tai gerai, bet kitokių gydančių galių šis gėrimas neturi. Buvo kas teigė, jog ko benorėti – amžių nugyvenai (man tuo metu buvo 55 metai), vaikai užauginti. Girdi, nieko nepadarysi… Buvo, kas siūlė „gerą, galintį padėti ekstrasensą“ – apie tai negalėjo būti net kalbos.

Pastebėjau ir tai, jog labai norėjau išpažinti artimiems savo blogus poelgius jų atžvilgiu – Amžinybės akivaizdoje norėjosi tai atlikti kuo greičiau ir perdaug nebūgštavau dėl to, ar teisingai supras? Man atrodė kur kas svarbiau likti nuteisintam Dievo akivaizdoje. Žinoma, sekmadieniais lankydavausi Šv. Mišiose, daug dėmesio skyriau asmeninei maldai, prašiau už mane pasimelsti kitus žmones. Ir Dievo ramybė nuo manęs nesitraukė.

Balandžio mėnesį su Alfa kursų lankytojais savaitgalį praleidome Šiluvoje. Neužmirštama dvasinė patirtis. Į kursus užsirašiau ne tiek dėl tikėjimo žinių, kiek norėdamas susirasti bendraminčių, ieškodamas naujos dvasinės patirties. Kažkur viduje buvo žinojimas, kad turiu koplyčioje paliesti akmenis, ant kurių piemenukams pasirodė Dievo Motina ir pasimelsti. Žmonių tądien buvo daug (13-oji mėnesio diena), bet aš, kaip toji Naujojo Testamento moteriškė, nusprendusi žūtbūt paliesti Jėzaus drabužį, taip pat buvau užsibrėžęs paliesti akmenis… Tiesiog  žinojau, kad turiu tai padaryti, ir tiek.

Mums buvo sudaryta galimybė melstis ar prašyti užtarimo maldos, atlikti išpažintį ir pasikalbėti su kunigu. Tai labai pravertė, nes išgirdęs mano istoriją, kunigas patarė sukalbėti maldelę: „Viešpatie Jėzau Kristau, žinau, kad tu mane myli, tad teesie tavo valia“. Menu, pirmąkart ją kalbėjau vidujai įsitempęs, būgštaudamas, kad gali atsitikti kas nors nepataisomo. Dabar tik šypsausi prisimindamas tą savo baimę, pagimdytą begalinės Dievo meilės nepažinojimo. O iš Šiluvos grįžau pakylėtas, tarsi ant sparnų – seniai taip gerai nesijaučiau.

Vietoje epilogo

plunksna  Prabėgo trys mėnesiai. Aš vėl Vilniuje, Onkologijos instituto parkelyje – laukiu kraujo tyrimų rezultato, iš kurio paaiškės, kiek sėkmingas buvo gydymas. Neramu. Tas kelias valandas meldžiausi beveik be perstojo. Atėjusi prisėdo senyvo amžiaus moteris. Įsikalbėjome. Ko gero tik toks tokį geriausiai supranta… Pasirodo, jai buvo taikyta jau ne viena chemoterapija. Laikinai pagerėja, o paskui ir vėl… „Kažkaip susitaikiau su mintimi, kad teks mirti“, – tarė ji ramiai, natūraliai, be mažiausios pompastikos. O tokių moterų, slepiančių nuo chemijos nuslinkusius plaukus po skarele, mačiau ne vieną, kurių tarpe pasitaikė ir visai jaunų merginų.

Sutartu laiku užeinu pas gydytoja. Pasitikslina pavardę, žvilgteli į kompiuterį. „Sveikinu, – tarė atsigręždamas į mane. – Esate visiškai sveikas!” Iš tiesų, kraujo tyrimo rezultatai buvo tiesiog puikūs! Žinoma, dar kurį laiką dar teks tirti sveikatą kas šeši mėnesiai.

Gerą pusmetį trukęs košmaras pasitraukė, užleisdamas vietą begaliniam dėkingumui Viešpačiui Dievui. Žinau, kad man duotas laikas turi būti skirtas Dievo valios pažinimui ir jos vykdymui.

Nenorėčiau, kad perskaitę mano pasakojimą pagalvotumėte, jog esu kuo nors išskirtinis, gilaus tikėjimo ar pan. Anaiptol. Silpnas aš žmogus, ir mano tikėjimas silpnas. Dažnai klystu ir neturiu nieko, kuo galėčiau pasigirti. Vien tik begalinė Dievo meilė bei jo gailestingumas išgelbėjo mane, netobulą žmogų, nuo šios baisios ligos. Nes tokia buvo Jo valia. Ir aš gyvensiu, nes Viešpats mane sukūrė ne mirčiai, bet gyvenimui. Jam tebūna šlovė ir padėka!

2015 m. liepa

2 Komentaras (+add yours?)

  1. Virginija
    Lie 15, 2015 @ 14:06:53

    Dievas siunčia ligas tiems, kuriuos Jis labai myli…Mes susergame, kad išsigydytumėme savo sielas… 🙂

    Paspaudė "Patinka": 1 person

    Atsakyti

Komentuoti

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: