Pokalbis

plunksna    Tai beveik dešimties metų senumo įrašas, kurį suradau tvarkydamas kompiuterinius archyvus. Įrašas iš to laikmečio, kai buvau kamuojamas daugybės visokių klausimų, abejonių, neišsipildžiusių vilčių, o iki sugrįžimo į Visuotinę apaštalinę Bažnyčia dar buvo likę vieneri metai…

Danguje, pro vėjo genamus tamsius debesis, vis pasirodydavo išblyškęs pilnaties veidas.  Kažkur grojo muzika… Vienintelis kambaryje buvęs laikrodis jau antra savaitė stovėjo sugedęs.  „Kažin, kuri dabar valanda?“ – pagalvojau gulėdamas patale.

 – Pasikalbėkime, – tarė prie šono prisiglaudęs katinas Markizas.

– Maniau, kad snaudi…

– Aš tik užsimerkęs klausiausi, kaip vėjai beldžiasi į sienas…

– Tu moki pasakyti kažkaip… vaizdžiai. Kitaip nei mes, žmonės, – tariau katinui.

– Jūs praradote savo paskirtį, todėl, – netikėtai pasakė katinas.

– Paskirtį? Atvirškščiai: mes ją išvystėme, ištobulinome…

…ir praradote save, – pabaigė Markizas.

Kurį laiką abu tylėjome. Aš mąsčiau. Bet apie ką galvojo Markizas?

– Tu laimingas? – po valandėlės paklausė manęs katinas.

– Nežinau. Nors dažnai apie tai galvoju…

– Vadinasi nelaimingas. Laimingi neturi kada apie tai galvoti, – reziumavo ūsuotasis.

– Net jeigu ir taip? Ką dabar bepakeisi?

– Galima paieškoti kelio į save…

– O kas tai yra – „kelias į save“?

– Ak, jūs žmonės, – atsiduso Markizas. – Jūs norite viską įvilkti į žodžių rūbą, kitaip nesuprantate. Nežinote, negirdėjote, kaip kalba tyla. Nesant žodžių esmė jums beveik nebesuvokiama. O juk tai, tai kas svarbiausia, žodžiais nenusakoma.

– Vadinasi, mes, žmonės, kažką praradome?

– Nežinau, ar tai geriausias žodis, – pasakė Markizas. – Greičiau, ieškote ne ten, kur galima būtų rasti.

– Ir aš?

– Ir tu.

– Bet gi žinau ne vieną laimingą žmogų. Taigi gal ne viskas taip beviltiška?

– Tai regimybė, kuri išsisklaidys kaip sapnas, nuo vienintelio neatsargaus aplinkinių sukelto garso.

– Vadinasi, problema ne mumyse?

– Labiau jumyse. Jūs ieškote ir negalite rasti pilnatvės. Jūs klausote muzikos, kuri erzina, bendraujate su žmonėmis, kurių nenorite matyti, dirbate darbą, kuris nemielas; jūsų meilė dažniausia lieka vieniša, be atsako, kaip tolimas žiburys naktį; ilgainiui vis geriau suprantate, kad laiko ką nors taisyti ar pakeisti lieka vis mažiau – su lyg kiekviena nugyventa diena, su lyg kiekvienu įkvėpimu… Jūs vieniši, pavargę, ir retas kuris sugeba sustoti, juolab, ką nors pakeisti. O tai, ką vadini laimingais žmonėmis, tik regimybė. Jeigu sugebėtumėte galvoti širdimi ir matyti dvasia, taip nebegalvotumėt. O būdami nelaimingi žmonės linkę susikurti sau taisykles, normas, pasakas, kurių bandote laikytis, ir kurios turėtų jus atvesti į pilnatvę, tačiau taip nėra – visa tai tik dar labiau varžo mintis ir pajautas, taigi, kasdien tolstate nuo to, kur naiviai tikitės einą.

– Nori pasakyti, kad mums nėra išeities? – paklausiau šilto ir ramybe alsuojančio katino.

– Vienintelė išeitis – nepavargti ieškojus. Tada, net jeigu ir nepasiseks, nebus taip gaila sugaišto laiko.

– Ieškoti? Bet kur? Ir ko?..

– Pilnatvės. Tikrų dalykų. Kitokios būties. Tai nenusakoma. Štai tame pasaulyje, kur gyvename, aš esu katinas, o tu – žmogus. Jame gal ir yra koks kokybinis skirtumas tarp mūsų, tačiau Ten – skirtumo nebelieka, nes nebelieka materijos, o kalbasi dvasia – tavo ir mano dvasia.

– Ar čia ir yra tai, ko ieškome kiekvienas? – paklausiau Markizo.

– Ir taip, ir ne. Čia greičiau yra tik to nuostabaus, kitokio pasaulio prieangis. Bet ateis naktis arba diena, kai mes žengsime toliau, gilyn…

– Nori pasakyti, kad tai atsitiks, kuomet mes numirsime?

– To neišvengs nė viena gyva būtybė, bet mirtis – tik vartai į kitokį pasaulį ir kitokį gyvenimą, – tarė katinas. – Tai nauja pradžia. Ten mes rasime viską ir su kaupu, ko taip ieškojome, ko troškome ir neradome čia. O galbūt – netekome. Tai daugiau negu stiklinė vandens dykumoje nuo troškulio mirštančiam keliautojui, tai kažkas mielesnio ir laukiamesnio, nei uosto švyturys audroje pasiklydusiam laivui…

– Bet jeigu visa, ką tu sakai, tik iliuzija, tik dar viena graži pasaka ar saviapgaulė? – bandžiau prieštarauti, nors ir jutau, kad katinas sako tiesą, – Tada mudu padarytume didžiausią klaidą, nei kada ligi šiol.

– Net jeigu tai ir apgaulė, atėjus mano valandai, atgal nebesugrįšiu, – tvirtai tarė Markizas.

– Bet kodėl? Kodėl? Juk gyvenimas, kad ir sunkus, nėra jau toks blogas…

– Jeigu sugrįžčiau materialus pasaulis mane vėl paverstų į katiną, – pasakė Markizas.

— O mane?

– O tave – į žmogų.

 

2006 05 21

Komentuoti

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: