O ką turėsiu, kai nueisiu ten, kur dabar einu?

jros ismfonija  Šias eilutes parašiau prieš dvyliką metų, 2003-ais, kaip asmenybės ugdymo disciplinos baigiamąjį darbą. Iki sugrįžimo į Katalikų Bažnyčią dar buvo likę ketveri metai, tačiau šiandien skaitydamas žemiau išguldytas mintis matau, kaip prasiveržia nepasitenkinimas tuometine situacija. (Tekstą pateikiu gerokai sutrumpinęs).

Nesiruosiu čia pateikti išsamią savęs vystymo ir tobulinimo programos – esu tikras, tai būtų darbas ne mano jėgoms. Ir, jeigu liksime nuoširdūs, toks uždavinys kažin ar apskritai įmanomas: būtinai pasireikš žmogiškasis faktorius ir sugriaus tą dėlionę. Geriausiu atveju galima numatyti kažkokias gaires, metmenis ir bandyti eiti to link… Taigi apsiribosiu pamąstymais vienu ar kitu klausimu ir bandysiu atsakyti, juos praplėsdamas, vertindamas bei paaiškindamas.

Štai nusikeliu mintimis į savo 80-ąjį gimtadienį. Ką norėčiau išgirsti, kalbant žmones apie mane? Ką jie sako apie mane? Manau, kad yra nemažas skirtumas, tarp to “ką norėčiau” ir “ką kalba”…

Greičiausiai tada manęs jau nebebus. O apie mirusįjį blogai nešnekama…  Na, o jei kažkaip liksiu gyvas, koks bus tas gimtadienis? Neįsivaizduoju. Gal dukros pasveikins… Bet man labiau kažkaip šviečia prieglauda ar kažkokia benamių žmonių bendrija… Tokie, kaip aš, dažnai šitaip baigia. Dėl didžiulio atotrūkio tarp realybės ir to, kas viduje. Dėl nemokėjimo prisitaikyti. Bus taip, ar ne – nežinau, bet kažkaip neužtenka fantazijos įsivaizduoti ramią senatvę.

Ką apie mane šnekės? Kad neišnaudojau nė 30 proc. savo galimybių. Ko gero, tai vienintelis tikras dalykas. Kad nusibodau ir varginu visus savo ligomis ir negalėmis (neduok, Dieve, sulaukti kažko panašaus!)

Bet grįžkime į šiandienos situaciją. Kokia ji?

Reikalaujanti radikalių sprendimų. Nugyventi 46 metai. Ir atrodo, kad didžiąją jų daugumą gyvenau dėl kažko kito, ne dėl savęs: motinos tėvynės, visuomenės, artimųjų, mokyklos, darbdavių… Ir ką aš iš viso to turiu? Vienintelis tikras dalykas šiame sendaikčių turguje – tai mano dukros ir draugai. Dar žmona, bet ji ne visada būna mano “bendrininkė”, kaip parašyta Biblijoje…

Kai aš dalyvaudavau visoje įmanomoje užklasinėje, o vėliau visuomeninėje veikloje, kai rinkau penketus, anie džiaugdavosi “ištempę“ trejetui; kai dalyvavau visose įmanomose “Sąjūdžio” akcijose, anie gulėjo ant sofos ir, žiurėdami televizorių,  keikė naująją valdžią; kai aš naujų idėjų pagautas ir kaimynų laikomas “truputį trenktu” užsidegęs pasakojau apie Kristų, kiti tuo metu kalė pinigus… Jie dabar visuomenėje gerbiami ir žinomi žmonės: verslininkai, politikai, kitokie veikėjai… O ką turiu šiandien aš iš savo romantizmo ir donkichotiškumo? Nesuremontuotą butą, ilgą uodegą skolų, griūvantį kūną, nusivylimą tais idealais ir, kas blogiausia, praradau “uoslę” – taip yra sakoma apie medžioklinius šunis. Mano gyvenimas  – chrestomatinis pavyzdys, kaip iš optimisto palengva galima virsti pesimistu. Kodėl tai rašau, ko, galbūt, apie savęs niekas kitas nerašytų? Todėl, kad šitokia baimė įvardinti daiktus jų tikraisiais vardais ir privedė mane prie to, ką turiu; todėl, kad man jau faktiškai beveik vis vien kas ką galvos, ar ko negalvos.

Esu Dievo apdovanuotas ir laisva valia, ir gera vaizduote. Bet, įdomiausia, kad aš pats dažniausiai ir prievartauju tą savo laisvą valią: dėl kitų, dėl duoto žodžio, dėl pareigos… Panašu, nemoku mylėti savęs. Kartais tiesiog stebiuosi, kaip žmonės laisvai manipuliuoja savo žodžiu ir pažadais, jeigu jiems tai trukdo gyventi. Ir tikrai nepasakyčiau, kad jie dėl to yra mažiau gerbiami, kad jais mažiau pasitikima ar jiems prasčiau sekasi.

Aišku, visada tokiais atvejais kyla klausimas: o ką būtų galima pakeisti? Manau, kad esminės klaidos į gyvenimo programą įsivėlė daugiau nei prieš dvidešimtį metų. Viena iš jų – nesiekiau tinkamo išsilavinimo. Dabar – neturiu tam lėšų – noras tebėra.

Kartais pagalvoju, kad vertėtų pradėti gyvenimą iš naujo. Tiesiog, atsisakyti tokių iliuzijų ir šablonų, kaip “ką žmonės pagalvos”, “visuomenės nuomonė” ir pan. Ar labai dabar kam skauda galvą, jei man blogai?

Norisi gyventi dabar, šiandien, o ne visa gyvenimą tenkintis kvailomis iliuzijomis, esą rytoj bus geriau. Norisi gyventi pilnavertį gyvenimą, o ne tenkintis “pusiniais” dalykais bei surogatais. Tačiau tam reikia paskelbti karą senajam “aš”, senosioms nuostatoms bei vertybėms. Be abejo, buvo praeityje ir gerų dalykų, bet man šiandien maga pakalbėti ne apie tai.

Gyvenime juntamas tikros meilės deficitas. O be jos net  pačios geriausios savybės greitai niveliuojasi. Galbūt čia mestelėjau “reaktyvios” mąstysenos pavyzdėlį, bet taip jau yra.

O taisytina ne tik tai. Nesu kantrus tikslo siekime: noriu turėti tuoj pat, net jeigu tai atsiliepia siekiamo dalyko kokybei (čia verta prisiminti paradigmą apie žąsį dedančią auksinius kiaušinius). Kantrybės stoka siekiant tikrų ir gilių dalykų esmės, tikrai kenkia. Kartais aš darau ne taip, kaip būtų teisinga ir norėčiau, bet taip, kaip iš manęs laukia kiti. Ir šitas trūkumas taip pat yra ne sykį stipriai man apkartinęs gyvenimą. Viena vertus noriu būti savimi, kita vertus esu nuolat prievartaujamas to atsisakyti vardan iliuzinės ramybės, ir matau, kad tai dažniausiai nugali. Tokiu būdų, jeigu jau  kalbėti apie “scenarijų perrašymą” aukščiau išvardinti punktai būtų pirmiausi. Bet, panašu, kol visiškai neprieisiu liepto galo, nieko iš esmės ir nesiimsiu keisti…

Mano stipriausios savybės: esu gana nuoširdus – taip sako kiti (nors tai labiau trukdo, nei padeda). Greitai “persikvalifikuoju” ir pagaunu reikalo esmę. Labai plačių intersų. Turiu nuolat jausti judėjimą.  Imlus naujoms idėjoms ir bandau jas pritaikyti praktiškai, tik dažnai ne iki galo – pritrūksta motyvacijos. Bet, kalbant apskritai, netgi geriausiai mane pažįstantis žmogus mane supranta geriausiu atveju tik iš dalies. Būna girdžiu iškreiptai bei tendencingai traktuojant mano norus, žodžius, poelgius… (Kartais kitiems tai naudinga). Dar noriu pridurti, jog man labai svarbu teigiamas emocinis patyrimas.

Mėgstu darbą, kurio rezultatas priklauso nuo paties savęs, kai esu nepririšamas prie kažkokių darbo valandų ir pan. Kai nereikia už kiekvieną žingsnį atsiskaityti su “valdžia”. Nesu prieš valdžią it koks anarchistas, bet tas, kuris nori man vadovauti, turi būti eruditas, puikus reikalo žinovas, plačių interesų asmenybė. Kitaip konfliktai beveik neišvengiami. Paskutinias metais ėmiau jausti trauką “vyriškoms” profesijoms: ugniagesiai, policija, armija…

Kituose žmonėse labiausiai vertinu nuošformosirdumą, dorumą, sąžiningumą, atvirumą, gerumą, erudiciją. Gal nuskambės mistiškai, bet dažniausiai jau nuo pirmųjų bendravimo su svetimu žmogumi minučių žinau, su kuo turiu reikalų.

Sunku pasakyti, koks žmogus mano gyvenimui turėjo didžiausią teigiamą įtaką, nes kiekvienas sutiktasis kažką įneša į gyvenimą: gera ar bloga. Vis dėlto gerų žmonių daugiau.

Prieš daugiau nei dešimtį metų gyvenau viename name su tuometinės Lietuvos kino studijos operatoriumi. Jis čia turėjo šeimą, o į sostinę išvažiuodavo dirbti. Tai bendravimas su juo man davė tikrai daug: praplėtė požiūrį į gyvenimą, į meną, į žmones ir reiškinius. Įpratau smulkmenose įžvelgti savotišką prasmę. Sunku viską išvardinti. Pats jis – anaiptol ne tobulybė, tačiau, parafrazuojant A. Konan Doilį “nors pats ir nešvietė, bet buvo labai geras šviesos laidininkas”. Žinoma, žmogus, su kuriuo kartu nugyvenau 23 metus – žmona – taip pat suteikė gyvenimui tam tikrą atspalvį…

Laimingiausias mano gyvenimo tarpsnis (jų būta ne vieno) kažkur 1975 – 1980 m. Tada viduje buvo dar kažkokia skaidruma, tikėjimas, jog pavyks padaryti gyvenime kažką verta sugaišto laiko, kad turiu galimybę rinktis, ieškoti… Tai buvo pati laimės esmė. Tai buvo laikas, kai ateitis atrodė uždengta lengva saulėto rudens rūko marška, o ne horizonte susitvenkusių juodų debesų (va, prakalbau kaip poetas).

Didžiausia vertybė asmeniniame gyvenime – mano dukros. Spėju, kad sunkiausia man būtų prarasti jas. Todėl ir vienas iš mano “vaidmenų” – būti joms geru tėvu. Taip pat žinau, kad vaikams augant ir pradedant savarankišką gyvenimą, tas ryšys ima silpti. Požymius jau matau.

Ką geriausio galiu atlikti gyvenime, kad kiti pamatytų mano darbo vertę? Parašyti knygą? Išgelbėti kitą žmogų?.. Penelyg ilgai dirbau darbą, kurio rezultatams buvau daugiau ar mažiau abejingas. Ir nežinau, ar turiu kažkokių dar “užslėptų talentų”. O jei ir taip – kokia iš to nauda, jeigu ir tų, atrastųjų, negaliu realizuoti?

Norint kažką keisti, reikia pradėti nuo savęs: labiau siekti užsibrėžto tikslo, net jeigu tai sukelia laikinus nepatogumus; aiškiai sau apibrėžti, ko reikia, ko noriu pats, ir kaip to reikėtų siekti. Dėl verto tikslo galima būtų paaukoti ir kai kuriuos asmeninius santykius, nes, kaip rodo praktika, anksčiau ar vėliau visvien taip nutinka. Susidaryti prioritetų sąrašą. Labiau gerbti save, būti principingesniam. Reikėtų išmokti atskirti ir atsisakyti dalykų, taip pat ir žmonių, kurie ne tik nepadeda eiti link tikslo, bet dargi tolina nuo jo.

Būtina susirūpinti savo išvaizdą. Kai kam reikia nemažų pinigų, bet kažką galima nuveikti jau dabar. Sveikata reikalauja nuolatinio dėmesio, bet  aš tiek jo neskiriu. Be galo nemėgstu lankytis gydymo įstaigose, netgi kaip palydintysis.

Na, apie ekonominę gerovę tai geriau jau ir nekalbėsiu…  Gyvenimo kokybė, kokią turiu dabar, nė iš tolo nepanaši į tą, kokios norėčiau. Norėtųsi kažko tikresnio, gilesnio nei vien viltys… Dabar, mąstydamas apie savo situaciją, jaučiu, kad išgyvenu “aukštų idealų” devalvaciją dėl nemažo atotrūkio tarp propaguojamų (nebūtinai savo) idėjų ir kasdienės tikrovės.

Aišku, prisimenu ir tai, kad tokie išbandymai turi savo prasmę, bet jų kažkaip nepagrįstai daug ir jiems galo nematyti…

Ilgas kitų dėmesys vargina. Santykiai su kitais žmonėmis daugumoje atvejų yra normalūs, draugiški ir gana šilti. Bet, kita vertus, kiek įmanoma vengiu formalių santykių.

Poreikis mokytis gyvas nuolatos ir primena apie save, tik reiktų kažkokio kryptingumo, aiškumo, garantijų, kad tai nebūtų mokymasis vardan mokymosi (plg. baigsiu, o tada bus matyti). Nebeliko laiko eksperimentams. Jaučiu jo deficitą.

Kurie mano vaidmenys svarbiausi?.. Tėvas, Kūrėjas, Draugas… Yra ir daugiau. Man patinka kurti: rašyti prozą ir poeziją, eiles, fotografuoti, kompiuteriu keisti vaizdus – realybę. Patinka eksperimentuoti gaminant valgį – čia irgi kūryba! Patinka beveik visa, kur galiu jaustis laisvai ir galiu pritaikyti savo fantaziją.

Apie pastarojo meto pasiekimus. Na, gal tai, kad atėjau į tuščią patalpą, kur net linoleumo nebuvo grindyse, o jau po 3 mėn. išėjo pirmas mano redaguojamo žurnalėlio numeris. Viską reikėjo pagauti greitai: ir tai padariau. Vadinasi, potencialą turiu nemažą. Tai džiugina. Visada sau sakau: jei gali peršokti metrą, paprašyk, kad kartelę pakeltų 10 centimetrų aukščiau, o tada labai pasistenk. Dažnai labai pasitikiu savo jėgomis bei kažkokia antgamtine globa, kurią vadinu Apvaizda.

Liūdina tai, kad šiuo metu neturiu darbo. Aš galėčiau pasitenkinti mažmožiais ilgesnį laiką, bet gyvenu ne vienas…

Kas pakeistų viską į gerąją pusę? Aplinkybių sutapimas?  Netikėtas gyvenimo posūkis? Tačiau paradigma sena kaip pasaulis: aš kitam įdomus tik tiek, kiek galiu padėti jam realizuoti jo planus. Deja. Reikėtų tai dažniau prisiminti. Ir visiškai nesvarbu, ar „tas“ yra krikščionis, ar ne – toks aplinkinių skirstymas šiuo atveju neturi pagrindo.

laužasNorėčiau mylėti ir žinoti, kad ir pats esu mylimas bei kažkam reikalingas. Reikalingas toks, koks esu, su visomis savo silpnybėmis ir trūkumais. Norėčiau turėti nediduką namelį nuošalioje vietoje ir valtį. Čia galėčiau praleisti laiką mąstydamas, kurdamas, laukdamas brangių man žmonių. Norėčiau įdomaus kūrybiško darbo ir uždirbti tiek, kad tai tenkintų mano ir artimųjų protingus poreikius. Norėčiau pakeliauti po pasaulį. Norėčiau gerų, pasitikėjimu grįstų, santykių su visais, kurie mane supa. Noriu jaustis saugus, sveikas ir pasirengęs senatvei. Noriu matyti artimuosius sveikus ir laimingus. Noriu pilnaverčio dvasios gyvenimo ir būti Dievo bendradarbiu. Noriu būti nepriklausomas ir drąsiai žiūrėti į akis žmonėms. Noriu aiškiai žinoti, kur einu ir ką turėsiu pasiekęs tikslą. Noriu po savęs palikti pėdsaką. (Kuklūs norai, ar ne?)

Penkios pagrindinės sąvybės iš sąrašo: 1) gera sveikata; 2) pripažinimas; 3) meilė; 4) galimybė skirti pinigų ne tik būtiniausiems dalykams, bet ir pomėgiams; 5) dvasinė pilnatvė. NB: savybių eiliškumas nesurištas su jų svarba!

Turiu neblogai išvystytą humoro jausmą, o tai gali būti „žaibolaidžiu“ nemaloniose situacijose. Tik kad kartais jau ir juokas nebeima…

Iš prigimties esu optimistas ir ekstravertas, nelaimės neišmuša iš vėžių ilgam, bet, kasdieniame gyvenime, esu linkęs net smulkmenas priimti giliai į širdį ir gana ilgai atminti, kas sudaro sąlygas kitiems manipuliuoti manimi (emocinė priklausomybė).

Amerikos neatrasiu pasakęs, jog pirmiausia reikia susitvarkyti materialinę gyvenimo bazę. Kaip tai padaryti – kitas klausimas. Tas gyvenimo modelis, kuriuo sekiau iki šiol – turi rimtų trūkumų ir todėl netinka. Jis niekur neveda.

Arba aš ir toliau kaip kempinė sugeriu aplinkinių emocijas ir gyvenu ne savo gyvenimą, arba kažką keičiu, net jeigu kartais ir reiktų trinktelėti durimis. Potencialą tam, atrodo, taip pat turiu…

Perskaičiau darsyk viską. Pastarasis darbas gavosi  prisodrintas noro revizuoti, peržiūrėti, iš naujo įvertinti – matyt čia taip vadinamas “pusamžis“ kaltas, bet, ko gero, ne tik jis. Tai natūralus kievieno noras gyventi gražiai ir prasmingai, nuolat jaučiant asmenybės vientisumą.

Komentuoti

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: