Materialistė

gulbė  Kovo pradžia. Paskutinis ledas. Ešeriukai ir nedidukės kuojos kibo kaip pašėlę, net ranka įskaudo betraukiant vieną žuvelę po kitos. Parvešiu namo, pakabinsiu palėpėje – turėsiu džiovintos žuvies.

Begaudydamas gerokai praalkau – nutariau padaryti pertraukėlę. Išsitraukęs iš namų atsivežtus sumuštinius, ėmiau  neskubėdamas užkandžiauti ir stebėti už puskilometrio pakrantėje susispietusias žvejų figūrėles: žinia, kiekvienas dabar skuba pasimėgauti paskutiniais poledinės žūklės malonumais…

Staiga už nugaros išgirdau kažką atšlepsint. Atsigręžęs už kelių žingsnių išvydau tikrų tikriausią gulbę. Kaip ji čia atsidūrė – galėjo papasakoti tik ji pati, bet nepanoro.

Geriau įsižiūrėjęs, ant vieno jos sparno pamačiau pridžiūvusį kraują – matyt, bus susižeidusi vargšelė. O gulbė tuo tarpu rodė didžiulį susidomėjimą mano užkandžiais. Paėmęs numečiau jai nedidelę kuojukę. Gulbė ją apžiūrėjo, tačiau nepalietė, girdi, duok tai, ką pats valgai!

Tada ištiesiau ranką, norėdamas paliesti pernelyg arti priėjusią netikėtą viešnią, tačiau toji pasitraukė atatupsta ir garsiai sušnypštė: „Šššš!“ – Suprask: jokio familiarumo!

Ką darysi, atlaužęs pasiūliau kąsnelį sumuštinio. Gulbė kaip mat ėmėsi jį doroti. Patiko. Paskui paprašė dar vieno, paskui  dar ir dar…

Sumuštiniai baigėsi.

„Nebeturiu daugiau, – tariau, – gali sau keliauti“. Tačiau gulbė niekur nesiruošė eiti – gal, sakau, draugystės ilgėjosi?..

„Na, ko dar? Taip stovėsi ir spiginsi akimis į mane? – kreipiausi į viešnią. – Maisto nebėra, bet, jeigu pageidauji, galiu tau… ėėė… padainuoti?“ (Ko gero jau ir man pačiam buvo įgrįsę sėdėti visą dieną sučiaupus burną.)

„Šššš!“ – entuziastingai sušnypštė gulbė: ji mielai paklausysianti dainavimo! Va, tik mano repertuaras…

Pasiknaisiojęs atminty, pagaliau prisiminiau tuo metu populiarią S. Rotaru atliekamą dainą „Laukinės gulbės“. Toptelėjo mintis, kad šiai progai ji tiks labiausiai. Tada, apsidairęs (dar kas išgirs – žinia, ką pagalvos), užtraukiau pusbalsiu…

Gulbė, atsistojusi nuo manęs per porą žingsnių, įdėmiai klausėsi. Greičiausiai todėl, kad šitokio „egzemplioriaus“ per visą jos gulbišką gyvenimą nebuvo tekę sutikti. Turint omeny mano vokalinius sugebėjimus, apie geresnę auditoriją nereikėjo nė svajoti. O pradėjus trečiąjį posmą: „Na, liūdėt dabar turbūt neverta: tų dienų jau niekas negrąžins…“ – ji kažkodėl nusisuko ir lėtai nužingsniavo link pakrantėje susibūrusių žvejų. Gal kokią natą ne taip sudainavau, gal staiga kas širdelę jai suspaudė… Tačiau labiausiai tikėtina – gulbė suprato, jog iš šito keistuolio nieko daugiau nebeišpeš.

Tikra materialistė! O aš jau pamaniau, kad ji supranta bei moka vertinti muziką…

(Apie 1997 m.)

Komentuoti

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: