Begalybės ilgesys

žmonęs

Į  begalybę

Durys…

Vakaro tyla.

Tie patys medžiai

Rymantys

Prie kelio.

Iš upės nuausta

Mana pradžia,

Iš girių gausmo,

Iš mažų

Dalelių.

Iš sankirtų

Ir sąsajų

Gausos.

Iš kregždės šokio,

Saulėtos paletės,

Ir iš vaikystės

Nuotraukos senos…

Aš – piligrimas

Žemėj pasimetęs.

Ko ieškau vis?

Tėvynės? –

Ji toli,

Bet plėnys

Aukurų

Dar neatšąlę

Primins ir ves

Prie nuplaktos

Tiesos,

Ir vėl suklupsiu

Ją naujai

Suradęs.

2002 01 24

Komentuoti

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: