Vienuma

sukūrimas

Aš išėjau namus palikęs,

Žadėjo sėkmę pranašai.

Nors tu kažkur šalia buvai –

Žengiau sau vienas. Dienos nykios

Vis plaukė klegesy minios.

Lyg duobkasys, tave užkasęs,

Bandžiau apgauti savo dvasią.

Kaip duonos alkanam kasdienės,

Kaip mirštančiam tylios maldos,

Tavęs reikėjo nuolatos.

Tačiau ėjau tiek metų vienas!

Viešai tavęs išsižadėjęs,

Ir nusivylęs likimu,

Aš – juokdarys tarp juokdarių.

Tik ilgesys aitrus kaip dūmas

Į sielą smelkėsi. Dažnai

Kalbėjo rytmečio sapnai

Bei tavo jautėsi artumas.

Dvelkimas kitokios būties…

Jis priminė kiekvieną sykį,

Ko žodžiais man neišsakyti.

–   –   –

Kada rugsėjo naktyje

Žvelgiu į kosmoso bedugnę,

Kažką vis apčiuopia dvasia

Uždegdama krūtinėj ugnį.

Užgroja muzika žvaigždynų –

Jaučiu, kaip gaudžia Visata…

Ir gerklę skaudžiai surakina

Sunki, be gailesčio, ranka.

1996 06 17

Komentuoti

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: