Mačiau jūros pakrantėje žmogų, statantį smėlio pilis. Parkritęs ant kelių, jis pylė šlapią smėlį, suteikdamas jam neįprastas, fantastiškas formas.
Aplink būriavosi žmonės. Daugybė žmonių. Priėję jie kurį laiką stebėdavo to žmogaus pastangas, po to apsisukdavo ir nueidavo, o nuėjusiųjų vietas greitai užimdavo kiti.
Kai kam visa tai atrodė juokinga – jie tik žiūrėjo ir šaipėsi, kiti – mįslingai tylėjo. O dar kiti – garsiai šūkavo ir piktinosi – juos erzino vien ta mintis, kad jis – kitoks nei visi.
Besibūriuojančiųjų kojos mindė neregėtus smėlio padarus, supančius pastatytas pilis arba netikėtai atūžusi banga nuplaudavo jo triūso vaisius, tačiau žmogus, atrodo, negirdėjo ir nematė nieko – jis vėl ir vėl statė iš naujo neregėtas smėlio pilis. Jis labai norėjo, kad pasaulis nors trumpai valandėlei taptų gražesnis.
Alyvų kalnas 