Mano britukai

1996-ieji. Tarptautinė kačių paroda Šiauliuose. Nors turėjau namuose persę Murmą, labai norėjau įsigyti „prerspektyvų” katinėlį, mat esu tiesiog  įsimylėjęs kates… Buvo metas, kai dvi vasaras iš eilės bute bėgiojo po 11 murkliukų… Ir šiandien gyvenu kartu su šiais nuostabiais gyvūnėliais, teikiančiais tiek daug šilumos ir jaukumo!

Katės greitai surado kelius į mano širdį, ir jau ne vien aš jas auklėjau bei mokiau, bet ir jos mane. Gerų elgesio manierų. Švelnumo. Takto. Tik aš toks prastas mokinys! Matyt kaip tik todėl mano noras ir tapo kūnu…47fe0dcd095a1

Taigi „svaigau” dėl katiniuko, žinodamas, jog gera veislinė katė kaštuoja mažiausiai 500 USD (pagal to meto kursą – 2000 litų). O retos veislės – antra tiek. „Atliekamų” pinigėlių turėjau skystokai, gal tik dešimtadalį to, kiek reikėjo – apie 100 USD… Artėjo paroda, augo ir nerimas: ar pavyks? Žinoma, turint bent pusę pinigų dar yra bent teorinės galimybės derėtis dėl kainos, o dabar? Šansai visai “mizerni“…

Tada maldoje kriepiausi į Dievą: „Viešpatie, man ši problema neišprendžiama, bet gi Tu – VISAGALIS! Tau nėra nieko neįmanomo.. Tad parodyk, ką gali!”

Meldžiausi nuoširdžiai. Ir tai nebuvo „Viešpaties gundymas”. Tiesiog nemačiau kitos išeities. Juk net Raštas sako: „Išbandykite ir sužinosite, koks Viešpats maloningas…” Na, kažkaip taip. Be to, Viešpaties galybė labiausiai pasireiškia mūsų silpnume.

***

Pirmoji parodos diena. Klubo pirmininko paprašymu ant rankovės prisirišau parodos komendanto raištį – turėjau prižiūrėti tvarką, mat ko gero iš organizatorių tik aš vienas kalbėjau angliškai ir galėjau komunikuoti su atvykusiais iš kitų šalių. Nepamirškime, kad veiksmas vyko prabėgus tik 6 metams po Nepriklausomybės atgavimo. Tai dabar kiekvienas kaimo šuo angliškai viauksi…

Parodos rytą perlėkiau narvelius ieškodamas „savo” katino. Mat galvoje turėju modelį, kaip veiks Dievas: tiesiog kažkas atveš tai, ko man taip reikia, bet savininkas dėl kažkokio proto užtemimo nežinos, ko vertas jo parduodamas katinas, todėl parduos jį labai pigiai… 🙂

Deja, tikrovė buvo kitokia: arba brangu, arba katinukai buvo ne tokie, kokio man reikėjo. „Matyt Dievas neišklausė maldos”, – pagalvojau.

Apie pietus prie manęs priėjo felinologų sąjungos prezidentė ir paprašė užimti anksčiau ekspertizę baigusią ekspertę iš Danijos E. Schreiber. Nemėgstu kalbų „apie nieką” dėl ko pavedimu neapsidžiaugiau visiškai, bet nuėjau. Apie 60-65 m. ekspertė „dūmijo” koridoriuje. „Gal puodelį kavos?” – priėjęs pasiūliau. Nes reikėjo kažką pasakyti. Toji išpūtė akis: „Ką? Su tavim gerti kavą??” Pasijutau nesmagiai. Matydama mane sutrikusį, toji ėmė garsiai kvatoti: „Gerai jau, eime kavos…”

Įsikalbome. Ji stebėjosi, jog parodoje tiek daug žiūrovų, o paskui paklausė: kodėl beveik visos atvežtos katės – persės? Kodėl lietuviai neaugina kitokių veislių? Sakau jai, kad tai brangu. Persės – optimaliausias variantas. Be to reikėtų vykti į kitas šalis – vėl išlaidos… Tada ji įsitraukė albumėlį bei ėmė rodyti savo namuose likusias augintines, mat nuo 1968 augina tik Britanijos trumpaplaukes. Išvaizdžios, ramios katės. Turi visokių spalvų ir pan. Paskui paklausė: „O tu ar norėtum auginti brituką?” Pasakiau, jog maža norėti – viskas remiasi į piniginę… „Smulkmena, aš tau jį dovanoju! Kaip tik praėjusią savaitę apsivaikavo kelios britų katės…” – pasakė E. Schreiber.

Negalėjau patikėti tuo, ką girdžiu. Juk tai didelės vertės dovana, nes Lietuvoje tokių dar niekas neturi ir neaugina. Retenybė. Net ėmiau abejoti savo anglų kalbos žiniomis ir darsyk perklausiau. Viskas būtent šitaip. Pagalvojusi ji pridūrė: „Bet ką tu veiksi su vienu kačiuku? Dovanoju tau porelę ir skirtingų tėvų – galėsi sau veisti…”

Manęs tai neįtikino. Dovanojamų kačiukų tėvai ir seneliai buvo Europos arba Didieji tarptautiniai čempionai. Tituluota, todėl dar brangesnė giminė! Net ir kukliausiai skaičiuojant dovana viršijo 2000 USD!!

„O ko jūs norite už visa tai?” – klausiu.

„Nieko. Auginkit su dukromis ir džiaukitės”, – šypsosi toji.

„Tai gal… gal jūs krikščionė?” – bandau apčiuopti tokio elgesio motyvus. Mat nesu pratęs gauti karališkas dovanas. Tiesą pasakius, kur kas dažniau iš kito ir akmens negausi „galvai persiskelti”…

„Nesu krikščionė, – toliau šypsojosi viešnia iš Danijos”.

Tai kodėl?!

***

Išsiskirdami sutarėme, kad mes sugalvosime kačiukams vardus, o ji paruoš dokumentus ir atsiųs metui atėjus. Ir pasirūpins kaip juos pristatyti į Lietuvą, taigi Danijon važiuoti ir mokėti už kelionę nereikės.

„O gal tik prižadėjo, o grįžusi – pamirš?” – svarsčiau. Bet vardus  su dukromis sumąstėme: katinukas bus Kingas, ramus, stambus, didingas. Tikras Karalius. O ji – Sagita. Strėliukė. Judri ir smalsi. Vėliau paaiškėjo, kad su vardais neapsirikome.

Katinėliams paaugus, 1996 liepos 1 d. sulaukiau skambučio iš Danijos: „Mano artimieji ryt atvyksta į Vilnių, į Taptautinį folkloro festivalį. Atveža britukus. Būk oro uoste…”

Lekiu, skubu mašinoms pro pat nosis. Kaip kokiame filme. Kad tik nepavėluočiau! Paskui laukiančiųjų minioje akimis tyrinėju atvykusius iš Danijos. Štai jie su narveliu! Štai pirmieji britukai Lietuvoje! Pilkai sidabriniais kailiukais, apvaliomis, geltonomis, nustebusiomis akimis. Fantastika! Iš tiesų, kiekviena tobula dovana ateina iš aukštybių! Kūrėjas parodė, kad Jam nėra neįmanomų dalykų! Garbė Viešpačiui!

O be viso šito, atvykėliai man dar įteikė didžiulį krepšį: vitaminai, priežiūros priemonės ir maistas kačiukams. Kuprinės, marškinėliai ir daug visko su katiniška simbolika –  ne vien kačiukų kraitis, bet ir mielos dovanėlės mano šeimai. Gal ir negražu vertinti pinigais, bet tai ką gavau gerokai peršoko 10 000 litų. (O juk aš turėjau vos 400…)

Vėliau, katinėliams paaugus, jie „nuraškė” ne vieną garbingą apdovanojimą parodose tiek šalyje, tiek užsieniuose, niekad jiems netrūko žiūrovų ir žiniasklaidos dėmėsio. Vėliau gimė pirmieji britukai – jų vaikai… Kingas pasiekė Europos čempiono titulą, bet, labai gaila, nesulaukė nė 5 metų: išėjo Amžinybėn 2002 m. vasario mėnesį. Veterinarai nesugebėjo jam padėti – nežinojo, kaip dėl krautuvinio maisto pašalinti susidariusius akmenis. Sagitta, užauginusi ne vieną vadą nuostabių kačiukų, užgeso sulaukusi solidaus katiniško amžiaus -15 metų. Abu jie ilsisi toje pačioje parko vietoje. Ir viliuosi, kad jų mylinčioms, mažoms, šviesioms sieliukėms Kūrėjas surado bent nedidelį kampelį Amžinybėje, ir kad mes dar būtinai pasimatysime. Net jeigu kas pasakys, jog taip galvoti – visai ne bibliška…

Tai užrašiau aš, Romualdas, idant skaitydami tikėtume, jog Viešpats visados yra toks pat – vakar, rytoj ir šiandien, kad Jo pažadai, užrašyti Šventajame Rašte veikia, ir kad Jis nuostabiausiais būdais reiškiasi mūsų gyvenimuose. Amen.

Komentuoti

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: