Siena

siena  Jis prisėdo ant parduotuvės laiptelių. Viršum durų geltonavo lentelė „Tarnybinis įėjimas“. Kieme burkavo balandžiai, lipte aplipę šiukšlių konteinerį. Saulė ir betikslis bastymasis atėmė jėgas. „Šitiek metų! – pagalvojo jis. – Šitiek metu!..”

Paskui jis pamatė šešėlį ir pakėlė galvą. Nešdamas didžiulę kartoninę dėžę, artėjo žmogus – matyt, parduotuvės darbininkas. Žmogus nesikėlė nuo tako, tik su viltimi pažvelgė į ateinantį, laukdamas, kol pastarasis kažką pasakys, bent jau išplūs, kam atsisėdo ne vietoje… Tačiau darbininkas, netaręs nė žodžio, vikriai prasmuko pro kitą durų pusę.

Tada jis atsikėlė ir neskubėdamas, su praeiviu srautu,  patraukė gatve, gerai nė pats nesuvokdamas, kur eina ir kodėl eina: taip daryti vertė vidinis instinktas: vaikščioti, kalbėtis su savimi, skaičiuoti pravažiuojančius automobilius… Tuomet jo iškamuota esybė galėdavo kiek atsikvėpti ir vėl atsirasdavo kažkas, panašus į šmėklišką viltį…

Tačiau niekas amžinai nesitęsia: kiek bevaikščiotumei – ateis laikas, kada pavargsi; kiek beskaičiuotumei mašinas – anksčiau ar vėliau tai įgrįs; taip pat nusibos kalbėtis su savimi, nes vargu ar besugalvosi  ką naujo, o visa kita – seniai išsakyta. Ir štai tada, kai pavargęs pats nuo savęs ir to beprasmio vaikščiojimo parkrisi pailsėti, pajusi ją – nematomą, neapčiuopiamą, tačiau tikresnę už save patį –  sieną. Šitą jis gerai žinojo, todėl ėjo, pavargęs, nuleidęs galvą, neskubėdamas ir nesustodamas, nesižvalgydamas į šalis ir nieko nekalbindamas. Tiesiog ėjo.

Dabar jau sunku pasakyti, kada ir kaip viskas prasidėjo. Pati pradžia galėjo būti bet koks mažmožis, sakykime, netesėtas pažadas. Vieną kartą jam, penkiamečiui vaikui, išvažiuodama į tolimą kelionę teta pažadėjo parvežti didelę ir labai gražią knygą, pilną nuostabių paveikslėlių. Pažadėjo, bet peržengusi slenkstį pamiršo. O jis laukė ilgai, visą amžinybę, vis nedrįsdamas prieiti ir paklausti to, kas jam buvo svarbiausia.

Pradžia galėjo būti kažkada sąmonėje įstrigę vaizdai: girtas patėvis, kampe susigūžusi, verkianti sumušta motina. Ir keiksmai, tokie, kad normalus žmogus net įsivaizduoti nepajėgtų; kai nieko švento, atrodo, nebelieka – tik suvokimas, jog viską ir visus valdo patys primityviausi gyvuliški instinktai.

Kai po eilinės bemiegės nakties jis ateidavo mokyklon, čia pasitikdavo pedagogai, kurių dauguma laikė save neprilygstamais vaiko sielos žinovais, sukaupusiais didžiulę patirtį per ilgus mokslo ir darbo metus. Gal taip ir buvo, tačiau toji miesčioniška atmosfera, tos arogantiškos, dviveidiškos manieros ir niekada neklystantys veidai jam atrodė ne mažiau koktūs, kaip rietenos namuose. O, kaip norėjosi pabėgti nuo viso šito!

Paskui užaugo. Pasaulis įsiurbė jį, primesdamas savo šaltą pragmatišką logiką ir veidmainiškus įstatymus. Čia laimėdavo tas, kuris stipresnis, kuris suktesnis, kurio pirštai ilgesni ir gerklė platesnė. Kodėl – jis ne kartą klausė savęs – kodėl tada pasidaviau? Kodėl neatsirado šalia nė vieno, kas uždėjęs ranką ant peties būtų tyliai pasakęs: “Nurimk. Ne tavo kaltė, kad jautiesi viskam svetimas, kad tau nepriimtina tai, kuo gyvena daugelis”. Tačiau tokio žmogaus, draugo, bičiulio nebuvo…

Ilgainiui įprato gyventi taip, kaip norėjo kiti. Jis elgėsi taip, kad neatrodytu balta varna aplinkiniams. Jis prisivertė, kartu suvokdamas, jog kažko netenka. Tai nenusakoma – kažkokia vidinė skaidruma pasitraukė, visam išėjo iš jo esybės, tyliai išsisklaidė kaip ryto rūkas. Ir jis tai nuolat skausmingai jautė.

Bandė viską pamiršti – veltui. Stengėsi susigrąžinti – nesėkmingai. Norėjo atrasti iš naujo – nežinojo kaip. Tada ėmė šalintis žmonių, kurie į jo pasaulį nešė nusivylimą ir sumaištį. Vietoje prarastos dvasinės skaidrumos jis pajuto augančią sieną, už kurios jausdavosi saugus ir atgaudavo jėgas. Jis traukėsi anapus sienos į savo pasaulį, kuris, nors ir liesdavosi su likusiuoju, bet niekada nesusiliedavo į vieną, kaip nesusilieja aliejus ir vanduo.

Žmogus įprato slėptis už tuos du pasaulius skiriančios sienos, kuri augo ir tvirtėjo su lig kiekviena diena. Pradžioje svetimi, o ilgainiui ir visi kiti atsidūrė anapus – jie buvo potencialiai pavojingi šitam susikurtam pasauliui. Tie žmonės gyveno – ir jis gyveno. Jie dirbo, džiaugėsi, kentėjo… Ir jis. Tačiau dabar atrodė, jog tikras yra tik jo paties gyvenimas, o ten, kitoje pusėje – svetimas ir nerealus. Panašiai kino žiūrovas kažkuria savo dalimi priima tai, kas vyksta ekrane, kartu žinodamas, jog tai tėra vaidyba ir netikra. Aplinkinių džiaugsmas nebebuvo jo džiaugsmas, o jų sielvartas – jo skausmas. Dabar tuos du skirtingom plotmėms priklausančius pasaulius skyrė neįveikiama riba. Jis lyg ir gyveno jų pasaulyje, kasdien atlikinėjo daugybę reikalų, bet tai tebuvo regimybė: vos tik peržengdavo ribą, skiriančią jo matomą piliečio, bendradarbio, kaimyno gyvenimą nuo to kito, tikrojo paslėpto vidinio gyvenimo – atsirasdavo siena. Jis jau nebegalėjo išeiti už savojo pasaulio ribų ir niekas negalėjo patekti jo pasaulin iš išorės: siena saugojo patikimai. Ji atsirasdavo vos tik kas prisiartindavo pernelyg arti, ir žmonės ėmė trauktis: įžeisti, stebėdamiesi, nusivylę ir, žinoma, nieko nesuprasdami.

Bėgo metai. Jau seniai nebedžiugino sienos teikiama apsauga – jis liko vienas. Ir kaip ne keista, toji vienatvė labiausiai buvo jaučiama tarp žmonių.

Būdavo, sapnuose kažkas ateidavo IŠ TEN, iš jo prarastojo pasaulio. Tokiais rytais, prabudus, tikrovė atrodydavo dar tamsesnė ir dar labiau gniuždanti.

Siena pasidarė tikroji gyvenimo šeimininkė leidžianti palaikyti tik formalius kontaktus su aplinkiniais. Jis jau ne kartą bandė jos atsikratyti, pasitelkdamas visas jėgas ir proto sugebėjimus, bet veltui – tai buvo tik smulkios vienadienės pergalės, ir siena vėl sugrįždavo – dar stipresnė, dar aukštesnė ir grėsmingesnė nei buvo.

Naktimis, kai visi sumigdavo ir jis likdavo vienas, siena kažkur dingdavo. Tada, springdamas ašaromis, žmogus suvokdavo visą savo padėties beviltiškumą, tačiau rytą ji vėl iškildavo rūsti bei neįveikiama, grasindama sutraiškyti vienąkart ir jį patį. Siena parazitavo užgoždama jo asmenybę. Po daugelio nesėkmingų pastangų žmogus suprato, jog pats nieko nepajėgs padaryti. Sieną  galėjo sugriauti tik kažkas iš išorės.

* * *

Paniręs į prisiminimus, jis jau kurį laiką sėdėjo ant suoliuko miesto parke. Didžiulis šakotas kaštonas teikė malonų pavėsį. Netoliese, daugybe geltongalvių pienių pražydusioje pievelėje, žaidė būrelis mažylių – matyt, darželio auklėtiniai. Kartkartėmis pasigirsdavo jų linksmas klegesys.

Jis stebėjo žaidžiančius vaikus ir bandė įsivaizduoti juos po dešimties, po dvidešimties metų… „Kas jūsų laukia, mažyliai? Kokias kančios mėsmales ruošia jums nesvetingas pasulis? Kas apsaugos trapią jūsų dvasią nuo suluošinimo? Ko jus išmokysime mes, neregiai, su akmeninėmis širdimis ir mandagiomis šypsenomis? O juk iš tiesų – jūs turėtumėte mokyti pasaulį; jūs, dar nesusitepę jo purvu ir saugantys savyje dangišką nekaltumo kibirkštį…“

Mintys netikėtai sustojo, o žvilgsnis nukrypo aukštyn. „Dangiškąją kibirkštį…“- vos judindamas lūpas pakartojo žmogus. Ir tada, visai nelauktai, iš jo širdies gelmių ėmė veržtis malda. Žodžiai patys lėkė iš krūtinės ir pro seno kaštono šakas kilo aukštyn. Joje buvo sudėta viskas: ir sielos kančia, ir vienatvė, ir godos, ir nebylus pagalbos šauksmas… Po daugybės metų žmogus pajuto ant jo nužengus kažką`nepakartojamo ir dangiško…

Žmogus krūptelėjo ir pramerkė akis. „Matyt, buvau užsnūdęs“, – pagalvojo. Tada pajuto, kad šalia kažkas yra. Jis lėtai pakėlė galvą, sunkiai palikdamas savo vizijų pasaulį, ir pamatė priešais stovintį šviesiaplaukį berniuką – vieną iš tų netoliese žaidusių mažylių. Berniukas slėpė rankas sau už nugaros, mindžikavo vietoje, lyg nedrįsdamas, lyg negalėdamas apsispręsti. Paskui tylėdamas jis ištiesė ranką. Kumštelyje mažylis laikė apvytusią pienę, kokių aplink žydėjo tūkstančiai. Žmogus sutriko. Atsargiai paėmęs gėlę, jis pabandė nusišypsoti, bet išėjo tik skausminga grimasa – jis spėjo pamiršti, kaip tai daroma, tik juto šiltą, ne, greičiau – deginantį pienės kotelį savo rankoje, o kūną nusmelkė lyg elektra: tas pienės žiedas buvo kitoks, ypatingas, skirtas jam! Paskui jis pajuto, kad siena delsia! Ji jokiu būdu neleistų atsitikti tam, kas įvyko! Bet ne, sienos nebuvo! Nebuvo! “Dieve mano, argi tai tiesa? – vis dar negalėdamas patikėti nustėro žmogus. – Negi tas mažas vaikelis privertė ją pasitraukti?“

pienė 2

Atsitraukęs kelis žingsnius berniukas stebėjo žmogų. O šis laikė dovanotą gėlę, kaip didžiausią brangenybę, žiūrėdamas į ją nuostabos pilnomis akimis ir niekaip negalėdamas atsižiūrėti, kol auksaspalvis žiedas ėmė plėstis, virsdamas neryškia dėme, nedidele saule, taip netikėtai nušvitusia gyvenimo sutemose, ištirpinusia sielos ledus, kurių lašai krito čia pat po kojomis į žydinčią gegužio žemę.

© Romualdas Baliutavičius, 1999 m.

Komentuoti

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: