Maironius

Jis sėdėjo ant aukšto Dubysos upės kranto ir susimąstęs žvelgė į toli. Jam ant kelių gulėjo sąsiuvinis, o rankoje žmogus laikė plunksną.

– Kas toks būsi? – priėjęs paklausiau.
– Maironius aš… – tyliai ir kažkaip kaltai ištarė žmogus.
– Negali būti! – nustebau.
– Kodėl ne? Gali…
– O ką čia rašai?
– Eilėrašti. Paklausyk: “Už Raseinių ant Dubysos, teka saulė teka…“
– Ėėė… Betgi tamsta žiūri į vakarinį Dubysos krantą, o ten saulė, žinia, leidžiasi…

– Daugeliui lietuvių dabar saulė teka Vakaruose, – mįslingai atsakė poetas.
– O kur gi “geltonplaukės puikios visos“? – vis neatlyžau dairydamasis aplinkui.
– Vakaruose geltonplaukės – vakariečių vaikams sauskelnes keičia ir jų užpakaliukus plauna. Jie ten iki šešiolikos metų sauskelnes nešioja…

– Klausyk, bičiuli, mane kamuoja abejonės. Padeklamuok kokį nors savo eilėraštį, tada patikėsiu, jog esi tas, kuo dediesi, – paprašiau.

Maironius ilgesingu žvilgsniu, kažkur man pro kairiąją ausį, pažvelge į tolį ir, atsikrenkštęs, pradėjo:

– “Kitiems jau seniai numylėta ranka / iš meilės kilpą nupynė…“

– Palauk, palauk! Bet mes tą eilėraštį mokykloje mokėmės kiek kitaip: “iš laurų vainiką nupynė“…

– Tai redaktorius paskui pakeitė, – paaiškino Maironius, – o mano buvo sugalvota būtent taip. Ir tikroviškiau, ir aiškiau, ir lietuviškiau. Poezijoje negalima meluoti. Niekas nesikartų dėl svetimo žmogaus, o dėl mylimo – tokių pavyzdžių visas vežimas. Ne veltui esame pripažinti pasaulyje savižudžiai.

– Matau kad tikrai esi didis poetas, – tariau. – Tad pasakyk man vieną dalyką: visa Lietuva dabar svarsto, stoti į Europos Sajungą, ar ne? Ką tu manai?

– Jeigu kas turi baudžiauninko dūšią, tai jis ir ieškos, kam tarnauti: jeigu ne vienam ponui, tai kitam. Ar didelis tada skirtumas, kuriam?

– Suprantu. Bet aišku ir tai, kad ankščiau ar vėliau vis vien tai įvyks. Ką man patartumei, poete?

– Išmok lietuvišką eilėraštį, – nusijuokė poetas, – tai jėga! – Jis nusivalė akinius ir palengva atsistojo.

– Moku aš vieną: “Kur lygūs laukai, snaudžia tamsūs miškai…“

– Ne, šitas kiek per stiprus. Kryžeivių ainiams nepatiks, jeigu priminsi, kaip mūsų bočiai jiems šonus vanojo, – nusišypsojo Maironius. – Pasirink ką nors kita. Kad ir tokį: “Neraudok motinėle, kad jaunas sūnus / gaus galą kažkur prie Bagdado, / kad parvirtęs kaip ąžuolas girių puikus…“

– Ką, ir šitą eilėraštį vėliau cenzūra pakeitė? – nustebau.

– Kas darosi su pasauliu? – Atrodo poetas neišgirdo mano klausimo. – Kodėl manoma, kad jeigu kitas žmogus gyvena toli, tai jis mažiau myli gyvenimą ir savo vaikus, kad jam mažiau skauda, kad jo mirtis – tik statistika, ir mūsų visai neliečia. Ar iš tikrųjų neliečia? Juk, pritardami blogiui, ir patys tampame už jį atsakingi. Kodėl silpnas proto balsas, paskęsta kurtinančiame “NUKRYŽIUOTI !!!“ Kas už viso to stovi?

Aš tylėjau. Kruvinai raudonas saulės diskas jau lietė tolimą vakarų horizontą. Maironius atsisveikindamas tarė:

– Žmonės bijo mąstyti savarankiškai, štai kur bėda… Plaukti pasroviui – lengviau. Pasakyti “ne!“ daugumai, tiems, kurių pusėje yra jega, ir atvirai stoti už tiesą, gali ne kiekvienas… O tu prabusk! Užteks miegoti! – paėmęs už peties Maironius papurtė mane. – Ir atmink, ką sakiau: išmok gerą lietuvišką eilėraštį! – iš tolo žaliais Dubysos slėniais aidas atnešė poeto balsą. – Gerą lietuvišką eilėraštį…

Ot, rupūžėle! Poetas nemelavo: tikrai būsiu užsnūdęs prie televizoriaus, bežiūrėdamas vakaro žinias…

© 2003 m.

Komentuoti

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: