Kompozitorius

Sekmadienio rytą išsiruošiau į kitoje miesto pusėje esančią bažnytėlę. Ilgokai laukiau miesto autobuso, kurie šventadieniais važinėja kur kas rečiau, nei prastą dieną. O jau kitoje stotelėje įlipo ne pirmos jaunystės vyriškis su savo metų moterimi, kuri, greičiausiai, buvo jo žmona. Toji nupėdino į autobuso priekį. Vyriškis gi prisėdo čia pat, šalia savęs ant praėjimo numetęs didelį krepšį. Eidamas pažymėti talonėlio, it briedis per išvartą, liuoktelėjau per tą dirbtinę kliūtį.

– Vikriai tu, – lyg tarp kitko pastebėjo tas pusamžis vyras.

– Romualdas, Gytarių Reindžeris, – prisistačiau, savo povyza parodydamas, jog man šokinėti per kliūtis – įprasčiausias dalykas.

– Mane gali vadinti… Kompozitoriumi, – netikėtai ištarė žmogus. Jis tai pasakė ramiai, įsitikinęs, ir be šešėlio ironijos.

Nežinau, kodėl tekart pasivadinau reindžeriu. Galbūt tame slypėjo kažkoks giliai pasąmonėje nusėdęs ir iki galo nesuvoktas troškimas? Galbūt kalti prisiminimai apie tai, kaip sutemus išėjau į kiemą ir išvaikiau gaują nesubrendylų, bandžiusių niokoti nakčiai paliktus automobilius?.. Galbūt…

– Sumautas gyvenimas, Reindžeri, – tarė tas žmogus. – Ką beveiki?

– Kovoju su visokiomis padugnėmis, – atsakiau oriai, kaip ir dera tvarkos sergėtojui. – Ir su savimi, – pagalvojęs pridūriau.

–  Su savimi… – aidu pakartojo žmogus. – Man atrodo, tai visų sunkiausia…

– O tu turbūt vis kuri muziką?

– Taip, – atsakė žmogus, pasivadinęs Kompozitoriumi. – Pastaruoju metu beveik vien tik laidotuvių maršus. Daugiau niekas neišeina…

Žmonių autobuse vis daugėjo. O mudu važiavome it du seni bičiuliai, kalbėdamiesi apie gyvenimą, apie kūrybą, apie daugybę įvairiausių dalykų. Klausiausi, kalbėjau pats, ir vis negalėjau atsistebėto jo, iš pirmo žvilgsnio, paprasto bei pilko žmogelio įžvalgumu ir mąstymo šviežumu. Bet ne, pilku jo niekaip negalėčiau pavadinti… Iš jo tiesiog sklido vaivorykštės spalvų bei atspalvių. Nė nepajutau, kaip, pravažiavęs miestą, už gero pusvalandžio autobusas sustojo galinėje stotelėje. Atėjo metas atsisveikinti.

– Lik sveikas, Reindžeri, – tarė jis ištiesdamas man ranką.

– Lik sveikas, Kompozitoriau, – atsakiau spausdamas jo dešinę. – Parašyk ką nors linksmesnio: gyvenimas juk nėra vien tik nesibaigiančios laidotuvės…

Jis nusišypsojo, lyg ir bandė kažką atsakyti, bet netikėtai paragintas susiraukusios, apkūnios pačios, apsisuko ir palengva nutolo su išlipusių keleivių būreliu. Ir man pasirodė, kad toje vos pastebimoje šypsenoje slypėjo atsakymas, kodėl jis taip noriai leidosi į kalbas su visiškai nepažįstamu, pirmą, o greičiausiai – ir paskutinį kartą matomu žmogumi. Ar ne todėl, kad mes vienas kitam padėjome pajusti kitą realybę, kurioje gyvena mūsų troškimai ir kuriems jau nėra lemta išsipildyti šiame pasaulyje? Iracionalumas turi savo žavesį, ponai, tačiau jums, savojo proto belaisviams, to niekada nesuprasti…

Įsivaizduoju, kaip kada nors, skaitydamas šias eilutes koks sveikos nuovokos bei racionalaus mąstymo apologetas reikšmingai pasukios smiliumi palei smilkinį. Tačiau šį pasakojimą aš skiriu ne jam – Kompozitoriui, atsitiktiniam pakeleiviui, mano gyvenimo paveiksle palikusiam nematytą, keistą ir šiltą potėpį. Jeigu tarp daugiau nei šešių milijardų žmogiškų būtybių sutikai giminingą sielą – nebegali sakyti, kad esi vienišas.

2001 10 11

Komentuoti

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: