“Tada velnias, pavedėjęs jį aukščiau, viena akimirka parodė jam visas pasaulio karalystes ir tarė: “Duosiu tau visa jų valdžią ir didybę; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas dovanoju”. (Lk 4. 5-6)
Vidurnaktis.
Blausia šviesa
Užlietos
Senos pilies
Akiduobės – langai.
Spengioj tyloj
Kažkas
Užtraukia dainą,
Kažkas pravirksta
Be vilties…
Ir štai
Pajacas įžengia –
Svečius arčiau
Jis kviečia.
Daugybę kaukių
Rodo
Ant stalų:
Žynių,
Karalių, genijų,
Karių,
Dorų piliečių
Ir tų, kurioms
Net vardą rast
Sunku…
Jis jas dalina,
Šaiposi, kvatoja.
Matau,
Kaip bąla
Gavusių veidai.
Užgęsta žvakės,
Laikrodžiai sustoja,
Ledinis šiurpas
Perbėga svečiais.
Tada priėjęs
Į akis pažiūri:
„Šalin! Negundyk!” –
Blyksteli mintis.
Ir išeinu,
Palikęs
Puotą klaikią,
Kur mūs likimais
Žaidžia
Juokdarys…
2002 07 15