Jau nebėra
(Kaip gaila)
Iškirstų alyvų,
Nė drungno vieškelio…
Dangaus
Kraštelio žydinčio,
Beribio,
Ir rankos mosto
Mylimo žmogaus.
Kaip keista:
Nebegrįš
Vaikystės liepų
Kvapas.
Rasota pieva,
Pojūčiai širdies:
Nesugrąžint dabar,
Nebeprikelt iš kapo
Jaunystės juoko,
Skambesio gėlės…
Tik stovi elgeta
Akis išplėtęs,
Lyg užburtas.
Ir vis dar netiki
Praradęs savo
Turtą.
Toj sumaišty
Pasaulio šventės
Didelės
Jis laukia,
Duonos kriaukšlę
Kas išties.
1994 05 02