Elgeta

Jau nebėra

(Kaip gaila)

Iškirstų alyvų,

Nė drungno vieškelio…

Dangaus

Kraštelio žydinčio,

Beribio,

Ir rankos mosto

Mylimo žmogaus.

Kaip keista:

Nebegrįš

Vaikystės liepų

Kvapas.

Rasota pieva,

Pojūčiai širdies:

Nesugrąžint dabar,

Nebeprikelt iš kapo

Jaunystės juoko,

Skambesio gėlės…

Tik stovi elgeta

Akis išplėtęs,

Lyg užburtas.

Ir vis dar netiki

Praradęs savo

Turtą.

Toj sumaišty

Pasaulio šventės

Didelės

Jis laukia,

Duonos kriaukšlę

Kas išties.

1994 05 02

Komentuoti

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: