Apie gyvenimą ir mirtį

jros ismfonija

Kas yra žmogus? Kas yra gyvenimas? Kur mes einame ir kas mūsų laukia po mirties? Šitie klausimai neramino žmoniją ilgus amžius. Štai prancūzas, garsus romanų autorius G. de Mopasanas rašė „Gyvenimas panašus į kalvą. Kopdamas į ją žiūri aukštyn ir esi laimingas, bet vos pasieki viršūnę, apsižiūri, kad jau reikia leistis žemyn, o ten – mirtis. Aukštyn kopi lėtai, o leidiesi – galvotrūkčiais”.

Gyvenimo-mirties paslapties skraistę bando kilstelėti kitas rašytojas – H. R. Hagardas. Laukinio Afrikos čiabuvio lūpomis jis klausia: „Kas yra gyvenimas? Pasakykite man, o baltieji žmonės, jūs, kurie esate protingi ir žinote pasaulio paslaptis, kurie pažįstate žvaigždynus ir visus pasaulius… Kurie siunčiate žodžius iš tolo ir be balso, pasakykite man, baltieji, mūsų gyvenimo paslaptį – kur mes einame ir iš kur atėjome? Jūs negalite atsakyti. Nežinote. Klausykit – aš pasakysiu. Atėjome iš tamsos, į tamsą ir einame. Mes išskrendame naktį iš niekur, kaip audrų blaškomas paukštis; valandėlę mūsų sparnai švysteli ugnies šviesoje, ir štai mes vėl skrendame į niekur. Gyvenimas yra niekas. Gyvenimas yra viskas. Gyvenimas yra ranka, kuria mes sulaikome mirtį. Tai jonvabalis, kuris žiba naktį, o ryto metą pajuosta. Tai baltas garas, kyląs iš jaučio nasrų žiemos metu, tai mažutis šešėlis, skriejąs žole ir ištirpstąs saulei besileidžiant”.

Iš niekur atėję, einame į niekur – taip būtų galima parafrazuoti čiabuvio žodžius. Jose juntamas žmogaus bejėgiškumas prieš neišvengiamą lemtį. Mūsų gyvenimas – tik trumputis žaibo blykstelėjimas amžinoje nebūties naktyje…

O gal gyvenimą galima būtų palyginti su buvimu viešbutyje? Tokį žmogaus gyvenimą mato filosofas S. Parulskis: „Pasaulis viso labo tėra milžiniškas viešbutis, į kurį be didelio vargo įsikraustai ir iš kurio be jokio gailesčio esi išmetamas”.

Kiek toks požiūris yra teisingas? Tiek išvykstantis viešbučio svetys, tiek ir išeinantis iš gyvenimo žmogus gaus sąskaitą, kurią nori nenori reikės apmokėti. Žmogui duotas gyvenimas vienintelis ir be pakartotinų „dublių”. Nuo žmogaus faktiškai nepriklauso jo dienų trukmė. „Juk Tavo akivaizdoje mes tik praeiviai, tik tavo svečiai…” (Met 29, 15). O kaip išsireiškė kažkuris autoritetas, mirtis yra vienintelis tikras ir neginčijamas dalykas mūsų gyvenime, dėl kurio galime nė kiek neabejoti.

Yra kas pasiduoda hedonistinėms nuotaikoms: „Valgykime, gerkime, džiaukimės ir patirkime visus gyvenimo siūlomus malonumus, nes vis vien mirsime!”

Kodėl materializmo filosofija suranda tiek daug pasekėjų? Reikia manyti visas jos žavesys nusakomas trumpai: žmogau, tu tik materijos produktas, atsitiktinio aplinkybių žaismo išdaiga, tad gyvenk ir mėgaukis viskuo, kuo tik gali, nes ir vėl išeisi į nebūti, iš kurios atėjai. Kitaip sakant, žmogus niekam nėra atsakingas už savo veiksmus. Jis pats sau didžiausias autoritetas ir pats sprendžia, kas yra gera?

Taigi klausimas sukasi apie žmogau moralę. Jei toji moralė neturės tvirtų dorovinių šaknų, joks policininkas ir jokia visuomenės struktūra nesukontroliuos atskiro individo. Lygiai taip pat ir bendras tikslas negali tapti moralės pagrindu, nes, kaip rodo istorija, kolektyviniai tikslai ne tik kad negali apsaugoti nuo moralinio nuopuolio, bet dažnai jie patys savyje būna amoralūs bei nusikalstami.

Prisiminkime, kad ir nacių bandymus sukurti antžmogių rasę, „šviesaus komunistinio rytojaus statybas” buvusioje TSRS, Mao kultą Kinijoje, Pol Poto kruvinus nusikaltimus Kambodžoje… Daug kartu žmogus bandė savo rankomis sukurti rojų žemėje, ir kiekvienąsyk tokios pastangos patyrė visišką fiasko. Tai daugiausia, ką gali žmogui pasiūlyti materializmas.

Tuo tarpu tiek didžiosios pasaulio religijos, tiek pagoniškos religijos kalba, kad žmogaus žemiškojo gyvenimo pabaiga tai tik viso labo perėjimas į kitą egzistavimo formą. Nors ir skiriasi religijų pasaulėjauta, praktika, tikėjimo akcentai, tačiau tikima, jog žmogus žemėje gyvena ne šiaip sau. Vienų religijų išpažinėjams ši būtis tai mokykla, kitoms – kalėjimas už nusikaltimus praeituose gyvenimuose, o krikščionims, kurie į žmogų žiūri, kaip į sielos ir kūno dermę, gyvenimas duotas tam, kad suvoktume bei priimtume savo pašaukimą bei išganymą per Kristaus auką ir aktyviai bendradarbiautume su savo Kūrėju – būtume šios žemės “druska”.

Jeigu mes peržvelgtume mąstytojų ir filosofų mintis nuo antikos laikų iki šiandienos, pamatytume, kad didžioji jų dalis į mirtį žiūrėjo ne kaip į viso pabaigą, kad vienaip ar kitaip jų darbuose buvo juntamas nematerialusis žmogaus pradas – siela.

Net stoikas Markas Aurelijus, kurio filosofija priskiriama materialistinei, sakė: „Visa mano esybė susideda iš kūno, dvasios ir vidinio vadovo. Mesk į šalį knygas! Nesiblaškyk, nes negalima! Bet, prisimindamas, jog mirsi, paniekink kūną…”

Tik žinodamas, kur eina ir kas jo laukia, žmogus gali nugyventi pilnavertį gyvenimą, maksimaliai išnaudodamas jame slypinčius gabumus, talentus ir potencijas bei pasirengti būsimajam gyvenimui.

Tokios gyvenimiškos pozicijos prisilaikė ir daug garsių mokslo pasaulio asmenybių, kaip, pavyzdžiui, reliatyvumo teorijos kūrėjas A. Einšteinas. Nors jis ir nepriklausė nė vienai religinei bendruomenei, bet pripažino, kad pasaulis be Aukštesnio Proto buvimo neišaiškinamas ir nesuprantamas. Tvarkančiojo Proto buvimas, pasak garbaus mokslininko, „tai matematinė būtinybė”.

Su amžiais keitėsi žmogaus požiūris į mirtį. Štai senovėje Viduržiemio jūros pakrančių miestuose kapinės reiškė kvartalą ar bent jau aikštelę, kur buvo galima prekiauti, žaisti ir net šokti. 1231 m. Ruano susirinkimas, grasindamas ekskomunika, uždraudžia šokius kapinėse bei bažnyčioje. Kitas, 1405 m. susirinkimas uždraudžia kapinėse ir šokti, ir žaisti bet kokius žaidimus, o mimams, žonglieriams, kaukių demonstruotojams, muzikantams, šarlatanams ten rodyti savo „įtartiną meną”. Taigi, ne visada nekropoliai buvo liūdesio ir rimties vieta.

Ar reikia bijoti mirties?

Į tai bandė atsakyti senovės graikų mąstytojas Epikūras: . Ką būtų galima jam atsakyti? Jei žmogus tėra tik kūnas, tuomet jis gali išeiti iš viešbučio bet kada, jo net nesutvarkęs, o atėjęs naujas gyventojas jo nė neprisimins. Bet toks siauras požiūris vargu ar gali pasotinti kitos būties dimensijos pajutimo alkį. Nepriklausomai nuo to, ar tiki pomirtiniu gyvenimu, išmintingas žmogus vertins jam duotą laiką ir jį tinkamai išnaudos.

Be abejonės, kiekviename iš mūsų slypi natūralus savisaugos instinktas – mirties baimė. Tačiau tikintis tai priima kaip natūralų išėjimą į kitokią būti, netikintis gi siekia bet kuria kaina atsikratyti visko, kas jam primena mirti: gerose draugijose apie tai nepriimta šnekėti. Mirties sąvokai sušvelninti sugalvojama eufemizmų. Net kalbėdamas apie gyvūnus, žmogus sako, kad „veterinaras šunį „užmigdė”, užuot pasakęs „suleido mirtiną injekciją”. Vakaruose laidojimo biurai išgražina lavoną, kad jo artimiesiems tas atrodytų kuo natūraliau, „kaip gyvas”. Prigalvota šimtai būdų, kaip pamiršti kiekvieno tykojančią neišvengiamybę – mirtį. O toji, kas kartą įsiveržia į mūsų tarpą ir išsiveda artimus žmones, vienu mostu sugriaudama mūsų ilgai statytą kortų namelį – iliuziją, kad mirti gali kas nori kitas, tik ne mes ir ne kažkas iš mūsų rato…

Su mirtimi nepakoketuos joks mirtingasis… Bet ar reikia bijoti to, kas neišvengiama? Sakyčiau tokioje baimėje nėra nieko nei gėdingo, nei nenatūralaus. Kita vertus, mirties baimė neturi vyrauti mūsų gyvenime ir užgožti visa, kas jame gražu ir neša džiaugsmą. Krikščionis tiki prisikėlimu ir jo laukiančia amžinybe bei susitikimu su savo Kūrėju. Jeigu tik mes čia negyvename kaip tie netoliaregiški viešbučio svečiai. Verčiau bijokime mums duotą laiką iššvaistyti vėjais…

Komentuoti

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: