Dovana

Miegas neėmė. Jis žvilgtelėjo į laikrodį – artinosi pusiaunaktis. Dvasia blaškėsi gainiojama skaudžių prisiminimų. Žmogus jautėsi kaip didžiulėje perpildytoje stotyje pasimetęs šunytis: kažkam keliąs pasigailėjimą, kažkam – vienos minutės norą paglostyti, tačiau visiems, be išimties, visiems, jis buvo nereikalingas.

„Viešpatie, – pagalvojo Žmogus, – ar bent yra pasaulyje tai, ko aš ieškau ir mirtinai ilgiuosi? Ar besurasiu per man atriektą vieną kitą dešimtį metų? Kaip greitai lekia dienos, ir kažkodėl atrodo, kad ne artėju, bet tolstu nuo to, kas svarbiausia. Iš kur toji vienatvė žmonių apsuptyje? Ir iš kur tas sielą geliantis šaltis, lyg būčiau tremtinys žemėje?“

Paskui šmėkštelėjo mintis, kad niekas neduos atsakymo. Niekas. Žmogus pernelyg mažai reiškia begalinėje kosmoso tamsoje, pasaulių ir žvaigždynų virsme, kur bet koks pagalbos šauksmas paskęsta kurtinančiuose supernovų sprogimuose, prapuola saulės vėjų ir protuberancų šėlsme. Ūmai jis suprato, kad pavydi mirusiems, pavydi bepročiams – jie rado būdą, kaip pabėgti iš to nesvetingo bei kvaištelėjusio pasaulio. Ši mintis žmogų sukrėtė, sukėlė kartėlį, pakėlė drumzles nuo sielos dugno ir paskleidė po jo dvasią. Norėjosi verkti, šaukti, staugti vilko balsu arba pabėgti į nuošaliausią pasaulio kampelį. O dar geriau – paėmus ginklą eiti į patį nuožmiausią mūšį, į tokį, iš kurio negrįžama. Galbūt ten, savo gyvasties kaina, jis išgelbėtų kitą žmogų, bendražygį; gal nors trumpam jo gyvenimas blykstelėtų nebūties bedugnėje, įgytų pramę bei vertę?

O jeigu ir tuomet, kaip ne sykį jau buvo, kvailas atsitiktinumas jo troškimą pavers apgailėtinu farsu? Kas tada?

Mintys pasuko atgal, į praeitį. Jis pamatė Vaiką, tą, iš senos fotografijos: šviesiaplaukį, vilkintį baltais marškinėliais, stovintį prie didžiulio žydinčių alyvų krūmo ir patikliai žiūrintį į objektyvą. Tai buvo tolimas jo vaikystės atvaizdas, nežinia kodėl ir nežinia kaip išplaukęs prieš akis. O netoliese, sodelyje, rūko vasaros Virtuvė, šmėkščiojo gėlėta Mamos suknelė; ošė šimtamečiai Klevai; kvepėjo žiedais aplipusios Liepų šakos, kuriose dūzgė tūkstančiai darbininkių bitelių. Ramybe alsavo senasis Namas, savo langais žvelgdamas į tolumoje pranykstantį Vieškelį. Toje pusėje, kur kas vakarą pasislėpdavo raudonskruostė saulė, vilnijo plati ir paslaptinga Upė. Už jos mėlynavo Giria, atrodanti pačiu pasaulio pakraščiu. Paskui rudens ūkanose nušvito Mokykla. Dabar jis pasijuto esąs pirmokėlis, kartu su kitais rūpestingai sąsiuvinyje vedžiojantis raides. Kvepėjo rašalas, tyliai girgždėjo plunksnakočiai… Viskas buvo taip ryšku, gyva ir nepaprastai tikra.

Po to jis pamatė ateinančią Mergaitę, kurią slapčia mylėjo. Ji šypsojosi jam atvirai ir nuoširdžiai, visai kaip prieš daugybę metų. Žmogus sustojo, lyg norėdamas kažko paklausti, bet toji praėjo pro šalį, savo palaidais plaukais vos paliesdama jo veidą.

Tada pasirodė du draugai. Žmogus žinojo, kad jų seniai nebėra – suaugę jie žuvo tą pačią dieną tolimoje šalyje, tačiau čia, su lazdyno meškerėmis ant pečių, jiedu žingsniavo link upės ir mojo, kviesdami eiti kartu…

Nematoma ranka nešė per gyvenimą, atversdama vieną po kito jo puslapius. O iš jų, iš tų paveikslų sklido nenusakoma ramybė ir šiluma, kokios jis seniai nebuvo patyręs. Ir tada jis vėl pasijuto bežiūrįs į laikrodį. Nuostabiausia, kad rodyklės rodė tą patį laiką, kaip ir prieš pasineriant į šį nuostabų sapną. Tačiau tai nebuvo sapnas. Tai buvo dovana: kažkas padovanojo jam skiautelę laiko, o kartu ir liudijimą, kad mūsų svajonės ir mintys, mūsų jausmai ir viltys, darbai ir žodžiai, netgi patys menkiausi išgyvenimai nepraeina be pėdsako: jų aidas greičiau už šviesą sklinda po bekraštes Visatos platybes; jie yra girdimi ir kažkur tebegyvena. Ir kas žino, galbūt vieną kartą toji gero linkinti Ranka įteiks pačią brangiausią dovaną – ko jis ilgėjosi ir bergždžiai ieškojo visą gyvenimą. Tai, ką įmanoma surasti galbūt tik ten, anapus Didžiosios Tylos…

Komentuoti

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: